3 Valensijos priminimai
Labas! Turiu lauktuvių. Iš paskutinės kelionės parsivežiau tris kultūrinius pastebėjimus, kuriais mielai dalinuosi su tavimi.
Viduržemio vėjų, saulės, flamenko, pamesto skaičiaus aplankytų parodų ir sutiktų žmonių įkvėpta bei dar nespėjusi išsikvėpti skubu surašyti tai, kas šįkart pasirodė vertingiausia, apie ką negalėjau nustoti galvoti ir ką, jei tik norėsi, galėsi lengvai pritaikyti sau.
Gyvenau pas pažįstamus valensiečius, todėl mėgavausi privilegija išsiklausinėti visko, kas rūpi - nuo kasdienių reikalų iki lokacinių rekomendacijų. Saulėti pokalbiai prie café con leche lauko kavinutėj kitapus gatvės, mūsų naktinės diskusijos leido dar kitaip patirti miestą, vietinių akimis pamatyti ir pasaulį, iš kurio atėjau aš.
Grįžusi mokausi žongliruoti, dukra - groti toniniu būgneliu, o vyras įnikęs į muzikinius bendradarbiavimus. Žongliravimo kamuoliukus, būgnelį ir krūvą įdomiausių garso įrašų gavom dovanų - kiekvienam pagal poreikį, matyt.
Per porą savaičių Valensijoje teko lankytis pas kelis skirtingo amžiaus, socialinės padėties ir absoliučiai kitokių interesų vietinius. Visų jų namuose gausu muzikos instrumentų - nuo afrikietiškų korų, vandens būgnų iki kontraboso ir pianino, kompiuteriai prikrauti muzikos kūrimo programų ir tik draugų ratui publikuotų albumų. Nė vienas jų nėra muzikantas, bent jau tokiu savęs nelaiko. Bandžiau nesureikšminti tokios ganėtinai neįprastos patirties, tačiau po kelių reginių gatvėje ir poros gilesnių pokalbių supratau, kad tai visai neatsitiktinumas.
Marozų koncepto pristatinėti nereikia - jų yra visur, Valensijoj irgi. Treningais apsitraukę jaunuoliai lygiai kaip ir Šančiuose kožną darbo dieną gaujelėmis pakampiuose gurkšnoja alų. Dukters pietų miego metu prisėdusi parkelyje po palme paskaityti “Instinktų” negaliu patikėti savo ausimis. Nuo puikiai konceptualiai pažįstamų marozų gaujos sklinda flamenko ritmai - pakeliu akis. Ratuku aplink marozą gitaristą ir marozą perkusininką sustoję laikydamiesi už alaus butelių bando tempramentingai trypčioti, šūkčioti, ploti, nors galiausiai beišgali tik lyriškai linguoti linguoti linguoti… Šią sceną iš taip arti teko stebėti vienintelį kartą, tačiau mieste leisdama maždaug 12 valandų per dieną įtikėjau, kad tai tikrai ne jokia išimtis, o greičiau taisyklė ar bent jau norma. Šančių gatvėje savo chebrai grojantį marozą pamatyti būtų tikra egzotika, jei ne fantastika.
Nors kasdienių muzikinių apraiškų pastebėjau daugiausiai, valensiečių kūrybiškumą liudija ir įvairaus plauko gatvės menas - nuo piešinių iki šokio. Po pokalbių apie kūrybiškumą ir kūrybą su vietiniais prisiminiau pažįstamus savamokslius gitaristus, dailininkus ar per giminės suvažiavimus išsišokančius vyresnio amžiaus kaimo poetus. Visą gyvenimą kurdami sau, dažniausiai nieko kito tik vidinio pasitenkinimo vedami ir kartas nuo karto savo džiaugsmu pasidalindami su artimiausiais, dažnai jie laikomi pajuokos objektu. Tai į toną nepataiko, bet leidžia sau romansus dainuoti, tai melžėja mat poete apsimeta ar dar kas ‘ne lygis’. Vis labiau suprantu, kokia tai nesąmonė, koks ribotumas ir didžiulis kultūrinis mūsų kompleksas. Gal daugiau ir tų ‘lygis’ turėtume, jei ir patys nesivaržydami kurtume, bandytume naujus muzikos instrumentus ar meno kryptis ir palaikytume tai jau darančius.
Štai tau pirmasis Valensijos priminimas - kūryba vertinga pati savaime. Apie kūrybiškumo naudą fizinei ir psichinei sveikatai, pridėtinę vertę ir visus kitus niuansus prirašyta daug, bet Valensija šįkart labai gyvai man parodė, kaip namūdinė, savamokslė, ta ‘ne lygis’ kūryba keičia miestą, namus, žmones - vyraujančią kultūrą plačiąja prasme.
Aplankiau gausybę galerijų ir galerijyčių. Patikusius eksponatus fotografavau, kaupiau parodyti tau, bet tik grįžusi ir peržiūrėjusi visą tą kaupą supratau, kad beprasmiška net bandyti kažkokiu būdu viską apibendrinti ar naginėti atskiromis temomis. Be to, baisiai nuobodu ir man, ir tau. Ne meno kritikų būrelis čia. Įdėsiu kelias nuotraukas - geriau vienąkart pamatyt, nei šimtą kartų išgirst. Tradiciškai šiems laikams vyrauja klimato, feminizmo, kultūrinės įvairovės, rasės temos.
Didinga ir paveikumu, ir mastu Valensijos modernaus meno muziejaus (IVAM) paroda Popular, kurioje svarstomas populiarumo terminas per Valensijos kaip Viduržemio jūros uosto (ne kartą aprašuose pabrėžiama būtent tai) temų ir žanrų įvairovę.
Nuoširdžiausia rekomendacija - šiuolaikinio meno centras CCCC. Daug jaunų menininkų, įdomesnės temos. Skirtingos romėniškos architektūros erdvės ir vidinis kiemas su senoviniu šuliniu viduryje įspūdį tik sustiprino. Beje, CCCC pirmą kartą pastebėjau visur Valensijoje (nuo galerijų iki prekybos centrų ar viešųjų tualetų) naudojamus oro valymo nuo COVID-19 aparatus ir lipdukus COVID-19 Safe Space. Po šį sezoną be ilgesnių pertraukų prasirgtų 5 mėnesių vieną kitą mielai įkurdinčiau namuos ir aplink.
Mona Lizos apipylimo sriuba dieną leidau vaizduojamojo meno muziejuje (Museu de Belles Arts de València), kuriame, dar prieš sužinodama naujieną iš Luvro, radau Mona Lizos brolį. Taip sau pagalvojau. Išties tai 30 milijonų dolerių vertės Sandro Botticelli - “Veneros gimimo” autoriaus - paskutinysis darbas, Michael Tarchaniota Marullus (poeto ir kario) portretas. Manoma, kad tai vienintelis paties Botticelli nutapytas portretas. Norintiems pasiskaityti išsamiau, palieku nuorodą.
Mona Lizos asociacija, žvelgiant į visai kitą, nors ir to paties laikmečio, portretą ištiko maždaug sriubos incidento metu. Ant Mona Lizos apsauginio stiklo ko tik netepliota, o kaip jaučiasi jos brolis, ironiškai šypteliu. Įsodintas masyviam auksiniam rėme, išraiška lyg smerkianti, bet kartu broliška ‘taip tau ir reikia’. Mona Lizos irgi, bet ypač Marullus portretas primena ortodoksų ikoninę tapybą. Cerkvėje prie ikonų besimeldžiančių tikinčiųjų vaizdų matrica atsikartoja galerijoje. Vieni šnabžda savo maldas, kiti jas išrėkia, vieni bučiuodami ikonas sutepa, kiti sriuba. Apžiūrėjau didžiulę muziejaus kolekciją, prasilenkiau su los Ribalta, Espinosa, Velázquez ir Goya, bet įdomiausias tądien man ir liko Marullo.
Antrasis priminimas galėtų būti apie Mona Lizos brolį t.y. žaismę, kuriai kiekviena kelionė - visai nesvarbu, ar į kitą šalį, ar į vietinę galeriją - atveria pasąmonės klodus.
Gyvenau Benimàmet. Anksčiau buvęs atskiru miesteliu, dabar tai visavertis Valensijos rajonėlis. Mano metro stotelė - paskutinioji dar patenkanti į pirmąją zoną, kurios dvisavaitinei viešnagei visiškai pakako. Čia ir senamiestis, ir modernus centras, ir paplūdimiai, ir hipsteriškų barų pilna uosto teritoriją, ir namai. Buvau iš anksto perspėta, kad Benimàmet - įdomi vieta, todėl bent dieną turėčiau praleisti klaidžiodama savo laikinų namų rajone.
Iš arabų kalbos kilęs rajono pavadinimas „Mahometo sūnūs“ mena Al-Andalusijos, VIII-XV a. Islamo pasaulio regiono, praeitį. Sąsajų išlikę iki šių dienų, viena didžiausių - laukai. Taip vietiniai vadina didžiulę nuo Benimàmet iki urbanistinio horizonto besidriekiančią Valensijos daržo teritoriją. Tūkstantmetis Valensijos miesto daržas, įkurtas romiečių, vėliau perimtas maurų ir iki šiol dirbamas daugiausia marokiečių, Jungtinių Tautų pripažintas pasauliniu mastu svarbiu agrokultūros paveldu. Apelsinus, citrinas, avokadus, kivius, mangus, salierus, dumplainius, artišokus, kopūstus, kalafiorus, špinatus, įvairių rūšių salotas ir dar daug kitų gėrybių vietiniam vartojimui ir eksportui užaugina iš visų pusių gyvenamųjų daugiaaukščių apsuptas Valensijos miesto daržas. Tai vienas derlingiausių žemės plotų visoje Europoje.
Nors iki šių dienų miesto daržas dažniausiai dirbamas marokiečių, kiti valensiečiai prie daržo išlaikymo prisideda pirkdami vietines daržoves ir vaisius. Kiekviena šeima turi savo tiekėją-laukų ūkininką, o jaunoji valensiečių karta vis labiau ir tiesiogiai įsitraukia į miesto daržininkystę.
Triskart per dvi savaites Valensijoje netikėtai pakliuvau audringos šventės įkarštin. Visose jų teko matyti plevėsuojančią L'Horta és vida (pažodžiui - daržas yra gyvenimas) vėliavą - nesvarbu, ar tai šventojo Vincento, Valensijos globėjo, masinis minėjimas su procesija į Katedrą ir fejerverkais, ar kaimynų šventė, ar artišokų fiesta.
Dėl švenčių gausos perspėta irgi buvau, nors kaskart nuoširdžiai nustebdavau dar viena nedarbo diena, netikėtai uždarytais prekybos centrais ir kavinėmis, kas, keliaujant su vaiku, sudarė šiokių tokių rūpesčių. Kita vertus, labai neverkšlenu dėl tų netikėtai užklupusių fiestų, per linksma nebuvo.
Taigi trečiasis Valensijos priminimas - stiprinti bendruomenes. Pamenu Kaune vykstančią kiemų šventę - gražus bandymas sukviesti kaimynus prie bendro stalo. Kokie dar mes visi svetimi, ne tik kaimynai. Gal skaitei Gabijos Grušaitės romaną Stasys Šaltoka. Vieneri metai? Vis labiau pasiduodu minčiai, kad kultūriškai esame drungni cinikai, o aš dar ir užkietėjusi vienišė. Galbūt todėl šį Valensijos įkvėpimą priėmiau itin asmeniškai. Tiesą sakant, jis mane nervina.
Nors trimis priminimais ir pasidalinau, turiu dar vieną. Bonusą už iki galo perskaitytą naujienlaiškį. Valensijoj žmonės kalba, kad saulė ir šiluma yra prigimtinės žmogaus teisės. Primenu tai ir tau - gerų kelionių, neužsisėdim!
Iki greito,
Galerista