Apie tapatybę, Obamos pamokas ir tuos, netilpusius į inteligentišką šeimos istoriją

Dalinuosi knygos rekomendacija bei domino griūtį sukėlusiu bakstelėjimu

Labas. Pastarosiomis dienomis vis prisimenu prieš daugiau nei metus skaitytą knygą. Joje persipynusios asmeninės, šeimos ir tautos istorijos bei įžvalgūs autorės pastebėjimai vis randa progų išnirti paviršiun tiesiog brukdamiesi metodologiškam jų taikymui tam, ką pastebiu aplink. Žinoma, apie neskaitytą ir nebūtinai planuojamą skaityti knygą klausytis anoks čia malonumas, panašus į sekmadienio pietų metu peržiūrinėjamas 524 tetos nuotraukas, darytas pro autobuso langą kelionės į Turkiją metu. Kad taip nenutiktų, iškart einam prie gyvenimiškesnių refleksijų.

Beje, apie meną šiandien kalbos daug nebus. Vienintelės sąsajos su šiuo lauku, kad knyga – tai grafinis romanas (vizualiai išties skanus reikalas) ir kad ją bent jau prieš kurį laiką buvo galima įsigyti MO muziejuje. Nuorodą pavartymui ekrane palieku čia, o jei ką – rašyk, pasidalinsiu pdf’u. Iliustracijos tekste iš ten pat.

„Pabandyk palikti geros studentės kėdę“, – studijuojant magistrą pasakė man kartą dėstytojas, kuris dar ir psichoterapeutas. Turbūt todėl tie žodžiai smigo giliai, sujudindami kelis mano tapatybės sluoksnius. Pirmiausia, tuo metu tikrai buvau gera studentė ir didžiavausi po ilgų metų vėl atradusi malonumą bei interesą mokytis. Didžiąją bakalauro dalį praleidau stipriai baliaudama, baisingai mylėdama, dažnai ir toli tranzuodama bei dar toliau siųsdama visus įsivaizdavimus apie suaugėlišką laimę.

Beveik dvigubai išsitęsusios studijos buvo mano scenografija, pretekstas vykti didžiausiems gyvenimo nuotykiams neliekant be aukštojo išsilavinimo arba, kaip tada maniau, visuomenės užribyje. Gera studente savęs vadinti tikrai negalėjau, nors visada be didelių pastangų sekėsi rašybiniai ir vizualūs reikalai. Vis dar nemoku gyventi nuobodžiai, formaliai, be viršvalandžių, stebėti ir fiksuoti pasaulio pro autobuso langą, tik ženkliai pakito prioritetai. Kaip gerai, kad jie nepasikeitė per anksti, nors kartais pavydžiu tų stabilių rafinuotų gyvenimų, karjerų tarptautinėse koorporacijose ir poliruotų S-class mersų.

Taigi pasiūlymą nusimesti pagaliau priaugtą geros studentės rūbą priėmiau kaip dėstytojo neišmanymą su kuo kalbąs – tikrai nesu panikuojanti akistatoje su nežinia ar akademiniu (kitokiu irgi) diskomfortu. Tie žodžiai mane užgavo. Kodėl sudarau tokį įspūdį? Ar jis mato kažką, ko apie save nežinau pati? O galbūt viena iš mano tapatybės dedamųjų yra susijusi su akademiniu patvirtinimu, visai nesvarbu, jį gaunant čia ir dabar ar tik flirtuojant su galimybe kadanors, jei užnorėsiu, būti patvirtintai? Dėstytojas drįso pasikėsinti į mano tapatybę – ačiū jam.

Taip menkai bakstelėjęs sukėlė rimtą domino kaladėlių griūtį. Klišiška kalbėti apie gerų mergaičių eros pabaigą šiuolaikinio feminizmo idėjų pagalba, bet šiuo atveju kilo grėsmė man kaip gero žmogaus konceptui. Dar neradau atsakymo, kas aš, jei ne gera dukra, gera studentė, gera darbuotoja, gera žmona, gera mama, gera draugė ar gera pilietė. Žinau, kai tokia esu ir suprantu, kad rėkdama ant dukters, išduodama draugę, koneveikdama vyrą, nelankydama paskaitų, scrollindama darbe, neskirdama laiko mamai ir prie suoliuko parke lipindama kramtoškę vietoj to, kad bikus aplink šiukšlinę surankiočiau nesu gera rolės atlikėja. Gyvenimas, mano patyrimu, yra kompleksiškas ir sudėtingas, nuolatinės teisumo/klaidos, gėrio/blogio kategorijų paieškos yra natūralios, bet niekur nevedančios. „Visos mamos yra geros/geriausios mamos savo vaikams“, „Mano tautos istorija yra aukų, represuotojų, mes geriečiai-jie blogiečiai istorija“, „Mano šeimos istorija yra inteligentų su nenusisekusiais kaimynais – šūdvežiais, kiaulininkais, žmogžudžiais, pedofilais, sukčiais, alkašais ir kitomis atmatomis – istorija“, „Mano asmeninio gyvenimo ir karjeros istorija yra kelionė į save, kūrybą, beribę meilę ir pilatesą“.

Barakas Obama prieš metus kalbėjo apie karą tarp Izraelio ir Palestinos. Kviečiu paklausyti ganėtinai neformalios, politiškai korektiškos, bet empatiškos kalbos, kurioje bent jau girdėti pastanga priimti sudėtingą situaciją be primityvinančių kategorijų (ypač 1:00-3:15).

Kas, jeigu ir į savas istorijas drįstume žvelgti kompleksiškai? Galbūt ne visada darbdavys bukas beširdis, gal tas alkašas kaimynas tai tavo tėvas, kuris netilpo į inteligentų šeimos istoriją, gal tavo visu pasauliu vaikystėje buvęs geraširdis senelis ne vieną mergaitę jaunais nerūpestingais stribavimo laikais išprievartavęs, gal pati žinai, kai esi gera mama, o kai ne ir nėra ką pritempinėti, gal tavo močiutė papirko lietuvį nacį, sužinojo, kada žydus išveža sušaudyti ir užėmė tuščią palikusį būstą – paskui tame senamiesčio bute gimė tavo mama ir tu dar ten po mokyklos pėdindavai šaltanosių valgyti? Kur slepiasi tie ne herojai ir ne bajorai?

Kita vertus, gal tikrai, istorijomis dalinasi tie, kurie turi kuo didžiuotis. History is written by the victors…ir perrašoma pralaimėtojų. Nuoširdžiai rekomenduoju bent pavartyti Noros Krug grafinį romaną Heimat, kuriame autorė bando ieškoti tiesos, nepatogios, sudėtingos, leidžiančios suprasti savo vidines audras ir išorines dramas. Knygos kontekstas vokiškas, tačiau, manau, nesunkiai taikomas ir mūsų, galbūt net dar labiau komplikuotu, atveju.

Neturiu pasiteisinimo, kodėl šįkart nusprendžiau atsitraukti nuo galerijų, parodų, kitų meno renginių ir jų rekomendacijų – galbūt esu rami, kad jų šiuo metu tikrai nepritrūksi. Tikiu, kad tekstas gimė ne be reikalo – matyt, kažkam – gal net ir man pačiai – buvo svarbu tai išgirsti šiandien.

Šiaip jau rašau apie šiuolaikinį meną nieko apie jį nesuprasdama. Ir taip kiekvieną antradienį. Kviečiu prenumeruoti, kitąkart grįšim į menus.

Iki greito,

Galerista