Halloween'as dvare ir kraupus Panevėžys
Pirmas įspūdis iš naujojo Stasio Eidrigevičiaus muziejaus
Labas. Grįžau po šiurpaus savaitgalio dvare. Visa dar pašiurpusi rašau tau. Kviečiu prenumeruoti ir jungtis į kassavaitinį nuotykį. Mano keliai nesuspėjami, bet juose visada randasi meno.
Lygiai taip buvo ir šįkart. Su šeimyna važiavom ramaus savaitgalio už miesto. Jei visai atvirai, suviliojo siaubo kambarys, kraupi vakarienė ir legendomis apipinta dvaro aplinka. Halloween’o niekada nešvenčiau, buvau gana tradicinės mūsuose nuomonės apie savas ir svetimas šventes, kol neištekėjau už brito. Kai britas tapo savas, tai ir jo šventės nebe tokios svetimos. Be to, esu linkusi manyti, kad konkurencijos tarp Vėlinių ir Halloween’o tiesiog nėra. Visiškai skirtingos, kitokias funkcijas, pajautas atliepiančios šventės. Halloween’as žaidybiškas, rekreaciškai panašus į Home Alone žiūrėjimą apie šv. Kalėdas. Vėlinės gi – ritualinis reikalas. Užtenka gąsdinti(s) naikinamomis tradicijomis ir bedugnės krašto vaizdiniais, ramiai.
Paskutiniams lapams krentant, sunkiai debesų antklodei slegiant anokia čia naujiena, kad ir nuotaika užklumpa ne per šviesiausia, darbų kalnai auga, prokrastinacijos technikos tobulėja. Nežinau, kaip su panašiais reikalais tvarkaisi tu, bet šįkart griebiausi tikros lietuviškos svajonės. Vienaip ar kitaip visi tikimės esą bajorų palikuonys, todėl toli fantazijos ganyti net ir neprireikė. Pusiau manifestacija, pusiau Halloween’o kostiumas – dvarininkės amplua. Deja, samdinių neatsirado, darbai nenusidirbo, todėl galiausiai supratau, kad tai turbūt tik naujas kiek mandresnis būdas atidėlioti reikalus. Savaisiais kviečiu dalintis komentaruose – ilgi tamsos mėnesiai mūsų dar laukia.
Bistrampolio dvaras, kuriame buvome apsistoję, visai netoli Panevėžio. Kaip žinia, ten šiemet atidarytas Stasio Eidrigevičiaus muziejus. Geresnės progos apsilankymui turbūt ir negalėjau ištaikyti.
Įspūdingos, įvairios darbų kolekcijos ir architektūriškai švarios šiuolaikiškos erdvės sintezė atkleidė visai kitokį menininko profilį. Eidrigevičiaus braižas visada buvo atpažįstamas, tačiau šįkart jo kūryba pasirodė itin aktuali išskirtinė ir kartu nesunkiai įsivaizduojama kitų Europos šalių meno kontekstuose.
Ypatingą dėmesį noriu atkreipti į tai, kaip kūriniai (šiuo atveju, paveikslai) apšviesti. Pasirinkti net keli būdai, tačiau vienas jų mane itin sužavėjo. Lankiausi daugybėje galerijų ir muziejų, tačiau dar neteko nustebti dėl gana elementaraus bei įprasto dirbtinės šviesos vaidmens ekspozicijos salėje. Tikrai gerą minutę galvojau, kad tai naujų Eidrigevičiaus šviečiančių paveikslų paroda. Geometrinės figūros drobėse tiesiog atgijo – sudėtinga nuotraukomis perteikti veizėjimo į tobulai apšviestą paveikslą malonumą. Jei būčiau menininkė, savo darbus griežtai šviesčiau tik šitaip.
Pravažiuodama Panevėžį tyliai džiaugiausi, kad už 15 minučių kelio manęs laukia jaukus dvarelis, senas parkas, platūs laukai, žirgai, alpakos, avys ir kiti gyviai, kad neteko atsidurti viename eidrigevičiškai siurrealistinių, šiurpokų peizažų realybėje, industrinio miesto gniaužtuos. Neprideda šis metų laikas mūsų miestams ir miesteliams estetinio žavesio. Užtat muziejus Stasys tikrai maloni priebėga. Rekomenduoju apsilankyti, jei dar nespėjai. Jei buvai, labai laukiu tavo įspūdžių komentaruose!
Iki greito,
Galerista
Ačiū! Jau noriu į Panevėžio pusę važiuoti, į muziejų.