Lėtam gyvenimui įkvepiantis menas

Apie laiką, Camino de Fluxus, iniciatyvą „Slow Art Day“ ir draugystes

Labas. Kaip ir kiekvieną antradienį dėkoju, kad skaitai. Visgi šis kartas ypatingas, nes 100-tasis prenumeratorius atvėrė savo, jei dar ir ne širdies, tai tikrai el.pašto dėžutės vartus!

Džiaugiuosi ne skaičiais, o tavimi su sava istorija, patirtimi, savomis svajonėmis ir dejonėmis – čia jau daugiau nei 100 gyvenimų kažkokiu keistu kiber-viber būdu susitinka, persipina, gana neįpareigojančiai kartu raidėmis ir mintimis paklaidžioja menu ir išsiskirsto iki kito karto. Ačiū už lengvą šviesų santykį, ačiū, kad turi laiko. Šiandien naujienlaiškis ir bus apie jį, Laiką, vienintelį nekilnojamą turtą, kurio savininkais šiandien esame.

Prieš neriant į šią begalinę temą, turiu tau dovanų. Ne kartą raginau pasirūpinti bilietais į ArtVilnius’24, spalio 4-6d. Litexpo vyksiančią didžiausią šiuolaikinio meno mugę Baltijos šalyse. Jei bilietų įsigyti dar nespėjai, čia gali du laimėti.

Tereikia Substack’o užrašuose (notes) pasidalinti nuoroda į šį naujienlaiškį su prierašu kodėl prenumeruoji. Originaliausio užrašo autorę/ių skelbsiu ateinančio antradienio naujienlaiškyje bei susisieksiu asmenine žinute.

Šeštadienio vakarą Kaune vyko Camino de Fluxus eitynės. Nuo Jurgio Mačiūno skvero (iš tiesų, tai labiau sankryžos) Parodos kalno papėdėje minia įdomiausiais karnavaliniais kostiumais apsirėdžiusių Fluxus bičiulių kopė Ąžuolyno link. Laisvuoliška šventinė renginio nuotaika ir daugybė mistinių būtybių, istorinių, animacinių ar pačių susikurtų personažų priminė naujametinio vakarėlio su Burning Man elementais atmosferą.

Jei soc. tinkluose ar kitur matei apie ką aš arba dalyvavai ten pati/s – pasidalink įspūdžiais komentaruose!

G. Jovaišos ir L. Žemgulio nuotraukos iš Kauno menininkų namų Facebook puslapio

Stebint lengvai išprotėjusius Camino de Fluxus dalyvius neapleido mintis, kad šie žmonės turi laiko. Ne šiaip dykaduoniškai turi, nežino kur dėti, todėl prisigalvoja kvailysčių – visai ne. Tiesą sakant, atrodė, kad specialiai rinktis personažą tokiam vakarui, ruoštis, puoštis, atvykti ir ten būti ne linksminamam, bet savimi kurti renginį yra apgalvotas, kryptingas laiko leidimo būdas. Žinoma, vieni turbūt atvyko vedini kompanijos, kiti tiesiog etatiniai šventikai, bet pažiūrėk į tą minią. Ten tikrai yra ir dirbančių ofisinius darbus, ir daugiavaikių tėvų, ir verslautojų, ir studentų, ir, spėju, ne pačiose geriausiose gyvenimo situacijose besimurkdančių, ir tiesiog viskuo patenkintų žmonių. Gerai jau gerai, apie pastaruosius drįsčiau abejoti, bet norisi suteikti sau vilties, kad būna ir taip. Visi jie turi laiko švęsti, žaisti, gyventi. Laikas čia tampa ne įrankiu rezultatui pasiekti, bet erdve žaidimui ir kūrybai.

G. Jovaišos nuotrauka iš Kauno menininkų namų Facebook puslapio

Seniai nebesakau, kad neturiu laiko, nes tai ir melas, ir cringe. Susitikti būna nenoriu, kai kurie darbai nėra prioritetiniai, kartais jaučiuosi pavargusi, bet laiko turiu visada. [Tobula vieta laiko planavimo kursų/planuočių reklamai.] Tikiu, turi ir tu, jei tebeskaitai šį tekstą. Prieštaravimų laukiu komentaruose. Iššūkis – įrodyk, kad neturi laiko, bet skaitai naujienlaiškį.

Turbūt seki ir vieną kitą lėto gyvenimo („slow living“) nuomonės formuotoją. Šiais laikais turėtum priklausyti itin specifiniam socialiniam burbului, jei tavo soc. medijoje nėra nei vieno didesnio ar mažesnio nuomonės formuotojo, kuris komunikuotų apie:

• maisto gamybą namie

• apsiperkimus ūkininkų turgeliuose

• savo daržo/balkono derlių

• dėvėtus drabužius

• ilgesnes išsamesnes keliones su pastanga pažinti vietinę kultūrą

• jogą

• savistabą, sąmoningą vaikų auklėjimą ar psichologiją apskritai

• atsitraukimą nuo ekranų

• lietuviškus prekių ženklus

Tai tik dalis lėto gyvenimo komponentų, kurių, tikiu, ne vienas esti ir tavo kasdienybėje. Nebūtinai ten sąmoningai įbrukti – tiesiog retas gali sau leisti negaminti namuose ar nesidomėti psichologiniais niuansais.

Iliustracija iš Chapman University blog’o.

Įdomu, kad ir meno pasaulis šiuo metu dažnai kreipia dėmesį į šiuolaikinį laiko konceptą. Pavyzdžiui, egzistuoja toks Meno lėtai judėjimas („Slow Art Movement“), prie kurio iniciatyvų jungiasi didžiausi pasaulio meno centrai. Viena jų – Meno lėtai diena („Slow Art Day“). Tokią dieną lankytojai raginami stabtelėti, geriau apžiūrėti vieną ar kelis meno kūrinius visoje galerijoje, nei bėgte apibėgti perimetrą. Gali skambėti keistai, juk, atrodytų, į galerijas einame jau radę tam laiko, tačiau – žinau ir save – žingsnio bei žvilgsnio tempai kartais kosminiai. Tikrai nesu nuomonės, kad reiktų ar net vertėtų prie visų kūrinių medituoti, bet kartas nuo karto gal ir nepabrokytų, kaip sakydavo mano vaikystės kaime.

Tate Modern galerija Londone, viena iš garsiausių pasaulio meno institucijų, jau keletą metų dalyvauja Meno lėtai dienos projekte – šią dieną lankytojai skatinami prie vieno kūrinio praleisti bent po penkias minutes. MoMA muziejus Niujorke taip pat prisijungė prie šio judėjimo. Čia siūlomos ekskursijos, kurių metu lankytojai gilinasi vos į kelis kūrinius, bet skiria jiems visą savo dėmesį.

Radau informacijos, kad Meno lėtai dienos užuomazgų būta 2021m. MO muziejuje, pernai – Europos parke. Jei manai, kad tokia tęstinė iniciatyva didžiausiose Lietuvos muziejuose ir galerijose būtų vertinga, kviečiu dalintis šiuo įrašu.

Meno lėtai judėjimas neretai siejamas su platesniais socialiniais judėjimais, kurie kritikuoja spartų vartojimą, nuolatinį spaudimą būti produktyviems. Menas tampa erdve pasipriešinimui, kvietimu sustoti, įvertinti ne tik kūrinį, bet per jį ir savo vidinę būseną.

The weather project, Tate Modern, London, 2003. Photo: Tate Photography (Andrew Dunkley & Marcus Leith)

Nemažai garsių menininkų savo darbais rodo, kad taip pat prijaučia meno lėtai idėjai. Šviesos menininkas Olafur Eliasson savo instaliacijose skatina žmones ne tik grožėtis meno kūriniais, bet ir leisti sau juose pagyventi – vienas žinomiausių „The Weather Project“ instaliacija Tate Modern. Žmonės praleisdavo valandų valandas gulinėdami ant grindų apšviesti didžiulės dirbtinės saulės. Tai nebuvo vien estetinis potyris, o metas sustoti, atsikvėpti ir tiesiog būti.

The weather project, Tate Modern, London, 2003. Photo: Tate Photography (Andrew Dunkley & Marcus Leith)

Dalis šiuolaikinių menininkų sąmoningai pasirenka kurti paprastesnius, minimalistinius darbus, kurie kviečia žiūrovus skirti laiko kūrinio apmąstymui. Šie darbai bando atitraukti nuo vizualinio pertekliaus ir siūlo pastebėti detales, subtilias tekstūras ir formas.

1 - Agnes Martin, Untitled, 1965. © Estate of Agnes Martin/DACS, London, 2015. Published in Agnes Martin, a monograph from Distributed Art Publishers. 2 - The Agnes Martin room at the Harwood Museum in Taos, NM iš https://rebeccamezoff.com/

Menininkė Agnes Martin, žinoma dėl savo subtilių, geometrinių piešinių ir paveikslų, siekė sukurti meditatyvią patirtį per paprastumą ir ramybę. Jos minimalūs tinkleliai ir linijos – galimybė įsijausti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip beveik tuščias paviršius. Darbai nepersotina akies, žvilgsnis turi erdvės slysti kiekviena linija, vos pastebima spalvų kombinacija.

1 - Skyscape, nuotrauka iš dezeen.com. 2 - Breathing Light, nuotrauka iš https://ccmagazine.es/

James Turrell savo kūryboje tyrinėja šviesą ir erdvę, kviesdamas žiūrovą tiesiogiai išgyventi laiko ir šviesos dinamiką. Jo kūriniai – nuo subtilių šviesos projekcijų iki didžiulių erdvinių instaliacijų – tikrai reikalauja laiko. Garsusis Turrell’o „Skyspace“ projektas siūlo lėtą, ilgos trukmės patirtį: žiūrovas, stebėdamas dangų per stoglangį, gali suvokti, kaip iš tiesų lėtai kinta spalvos, nuotaikos, apšvietimas, randasi ir nyksta detalės.

---

Ar žinojai?

James Turrell įkvėpė Drake’o Hotline Bling muzikinio klipo scenografiją. Čia ir jo paties komentaras apie Drake’ą bei jųdviejų meninį santykį.

Stop kadras iš video klipo Hotline Bling

---

Dar vienas kūrėjas, savo darbuose ganėtinai akivaizdžiai nagrinėjantis laiko temą minimalistinėmis priemonėmis – Tatsuo Miyajima. Japonų menininko darbai dažnai pasitelkia skaičių sekas, šviesos instaliacijas ir technologijas laikui reflektuoti. Miyajima skaičiai niekada nepasiekia nulio – taip jis siekia pabrėžti nenutrūkstamą laiko tėkmę, be aiškios pradžios ir pabaigos. Ši lėtai kintančių skaičių dinamika siūlo žiūrovui pastebėti akimirkos laikinumą ir amžinybę tuopat metu.

1 - Tatsuo Miyajima, 'Hoto' (2008) Courtesy of Shiraishi Contemporary Art Inc. and Lisson Gallery; Photo by Daici Ano; Courtesy of Contemporary Art Center, Art Tower Mito. 2 - Tatsuo Miyajima, Cyclical Installation iš aestheticamagazine.com

Šiandieniniame pasaulyje laikas dažnai yra ne tik sąvoka, bet ir valiuta – kuo daugiau darbų įveiki, tuo naudingesnis visuomenės vienetas ir didesnė/is šaunuolė/is esi. Lėto gyvenimo filosofija siūlo kiekybinį laiko patyrimą keisti kokybiniu.

Neseniai su drauge bandžiau planuotis laiką susitikimui. Mano grafikas lankstesnis, todėl derinausi prie jos. Neslėpsiu, kad gavusi žinutę apie galimybę susitikti ne anksčiau nei už mėnesio nenudžiugau, nors priėmiau tai kaip gerą žinią – žmogus man apskritai atrado laiko. Nenumuilino būtinai reiks susitikti be aiškios datos, bet sąmoningai įtalpino mane savo gyvenime. Visgi tokios taktikos iš, pavyzdžiui, artimiausių šeimos narių netoleruočiau – laiko planavimo prioritetai juk aiški indikacija ir mano vietos to žmogaus gyvenime. Gal todėl užsiliko liūdesio dėl mėnesio laukimo su drauge nueiti kavos. Kita vertus, remiantis lėto gyvenimo filosofija, galbūt mūsų laikas kartu bus itin kokybiškas.

Kokie tavo kokybiško susitikimo kriterijai? Pasidalink mintimis, kaip tau apskritai sekasi skirti laiko draugystėms.

Tokie filosofai kaip Martin Heidegger ir Henri Bergson tvirtino, kad laikas yra ne objektyvus, o subjektyvus matas – tai, kaip mes jį patiriame, priklauso nuo mūsų sąmonės būsenos. Tampa kiek aiškiau, kodėl valanda iki pietų pertraukos darbe atrodo be galo ilga, o tas pats laikas praleistas skrolinant prabėga akimirksniu. Heidegger’is rašė, kad laikas iš tikrųjų priklauso nuo to, kaip mes jį gyvename.

Lėtas gyvenimo filosofija yra ne tik apie įgyvendintas užduotis, bet ir mėgavimąsi procesu. Keista, kad dažnai teisinamės ar giriamės neturintys laiko, bet jo apsčiai randame socialiniams tinklams, serialams ir pan. Tikiu, kad laikas nėra tik bėganti sekundinė laikrodžio rodyklė, o mūsų pačių rankose formuojamas molis, kaupiamos patirtys ir, žinoma, skaitomi naujienlaiškiai. Substack’as bent jau kol kas tikrai yra lėto gyvenimo programėlė, kurią rekomenduoju atsisiųsti ir gerokai panaršyti, jei to dar nedarai.

Laikas čia kol kas tikrai juda lėčiau, like’ai dar nėra valiuta, daug nuostabaus, apgalvoto, išieškoto turinio ir galybė įdomių autorių. Dalinuosi naujienlaiškių sąrašu, kuriuos šiuo metu skaitau pati, kiekvieną jų nuoširdžiai rekomenduoju.

Iki greito,

Galerista