Neoninės šviesos paslaptys: keliauju laiku ir spalvomis
Varšuvos neonistės, miestovaizdžio revoliucija ir pacifistinė spalva nr.1
Tiesą sakant, iki šiol galvojimui apie neonus daug laiko skyrusi nesu. Nenustebčiau, jei ir tu, mielas skaitytojau, nesi paniręs į gilius neoninius apmąstymus. Visgi kviečiu į stebinančią kelionę šviesos ir spalvų labirintais, įkvėptą apsilankymo Varšuvos Neono muziejuje, o nuvedusią iki…rožinių kalėjimo kamerų. Žinau, sunku patikėti tuo ir man, bet - užbėgu įvykiams už akių, jei sunerimai - rašau iš namų.
Pagaliau prisiruošiau išbandyti dar pakankamai šviežią galimybę traukiniu nukeliauti į Varšuvą. Kelionė su persėdimu Lietuvos-Lenkijos pasienyje buvo sklandi ir itin neprailgo. Iš Kauno išvykusi popiet, vakare jau buvau Varšuvos centrinėje geležinkelio stotyje. Maloniai nustebino viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų pačiame sostinės centre kainos.
Keliaudama skubėti nemėgstu, bėgte aplankyti visus must see objektus nematau prasmės - mieliau renkuosi lėto, kiek labiau įmanoma, vietinio gyvenimo patirtį. Todėl ir šįkart, nors turėdama vos kelias dienas skirtas Varšuvai, vietoje viešbučio rinkausi butą 10min pėsčiomis nuo centrinės stoties, su šiokiu tokiu pusplaniu šmirinėjau aplink ir apsipirkinėjau vietinėj Biedronkoj.
Pamenu, panašiai galvojau po paskutinės kelionės pietinėje šalies dalyje, Tatrų kalnuose, tą patį reflektuoju ir dabar - Lenkija kaip kultūrinio, gastronominio, šeimyninio ar sportinio turizmo kryptis ženkliai nuvertinta. Nuoširdžiai siūlau susiplanuoti artimiausias atostogas ar ilgąjį savaitgalį pas kaimynus su romantiška stress-free kelione traukiniu. Dar abejojantiems pristatau vieną iš šįkart mano atrastų kultūrinių Varšuvos perliukų - Neono muziejų/galeriją.
20min automobiliu nuo centro per Poniatovskio tiltą ir esu ganėtinai industriniame Kamionek rajone. Čia buvusių fabrikų pastatuose dabar nemažai meno dirbtuvių, įsikūręs kultūros, pramogų ir verslo centras SOHO factory ir Varšuvos Neono muziejus.
Tik įėjus, tikrąja šių žodžių prasme, nušvinta akyse. Masina ryškios spalvos, bet muziejaus darbuotoja pirma paragina aplankyti labiau teorinę tekstinę ekspoziciją. Pirmiausia čia vedu ir tave.
Neonai kaip emocinės atmosferos matmuo
Neono šviesos buvo išrastos prancūzų mokslininko Georges Claude, kuris 1910 metais pirmą kartą viešai pristatė neono šviesas Paryžiaus automobilių parodoje. Pirmasis komercinis neono ženklas buvo įrengtas 1923 m. Los Andžele, jis reklamavo „Packard“ automobilių saloną. Šis ženklas tapo ne tik reklamos, bet ir neono šviesos panaudojimo miesto erdvėje pradininku
Seku tekstų sienomis tolyn. Varšuvos šviesų istorija – tai daugiasluoksnis pasakojimas, prasidėjęs XX amžiaus pradžioje, kai pirmieji neono ženklai pradėjo rastis ant miesto fasadų, sukurdami naują naktinį vaizdą ir reikšdami modernizmo dvasią. Neono šviesa Varšuvoje glaudžiai susijusi su miesto tapatybe, ypač su PRL (Lenkijos Liaudies Respublikos, lenk. Polska Rzeczpospolita Ludowa) laikotarpiu, kai ji tapo šviesos ir spalvų revoliucijos simboliu, peršviečiant tamsą ir suteikiant viltį sovietinės eros pilkumai.
Neonai Varšuvoje buvo naudojami ne tik kaip reklamos priemonė, bet ir kaip meno bei, žinoma, politikos išraiška. 1950-aisiais neono ženklai tapo būdu perteikti socialistinį optimizmą, tuo pačiu prasidėjo ir moterų dizainerių indėlio į šį meną pripažinimas. Neono šviesų dizainerės, tokios kaip Ilona Karwińska, kūrė ne tik spalvingus ir išraiškingus šviesų ženklus, bet ir padėjo formuoti miesto šviesų kultūrą. Jų kūriniai atspindėjo tuo metu vyravusius politinius ir socialinius pokyčius ir, kartu su varšuviečiais, išgyveno miesto istorijos lūžius.
1980-ųjų krizės metu daugelis neono ženklų buvo išjungti, grąžinant miestą į stalinistinio nuosmukio ir vargo atmosferą. Šviesos ženklai buvo vėl uždegti tik laisvės vėjams padvelkus. Neonai tapo atsikūrimo, atsparumo ir naujos pradžios simboliais. Neono muziejus Varšuvoje yra ne tik meno kūrinių saugykla, bet taip pat miesto istorijos liudytojas, primenantis ir skaudžias, ir triumfo akimirkas.
Feministės neonistės
Nemaža muziejaus/galerijos erdvė skirta moterų neonisčių (neono ženklų kūrėjų) reprezentacijai. Autorinių darbų brėžiniai ir aprašymai su kūrėjų portretais bei citatomis įkvepiančiai pasakoja neono, miesto ir asmenines istorijas. Verta paminėti, kad Neono muziejuje eksponuojami šaltojo karo metu Varšuvoje švietę neonai - mums puikiai pažįstamas sovietmečio kontekstas šiems pasakojimams suteikia kiek kitokį pojūtį. Magdalenos Buczyńskos ir kitų menininkių kūriniai padeda suprasti, kaip neono menas gali pakeisti mūsų suvokimą apie miestą ir jo gyvenimą. Pavyzdžiui, iš neonistės M. Byczyńskos citatos nesunkiai suprantame to meto varšuviečių poreikį: “Vyravo šilta, draugiška atmosfera ir kūrybinė laisvė, svarbiausia, [kuriant neonus - aut. past.] leista nešti džiaugsmą, šviesą ir viltį į kasdienį žmonių gyvenimą”.
Ypač nuo penktojo iki septintojo dešimtmečio neono dizainas Varšuvoje buvo neatsiejamas nuo moterų neonisčių darbo, kurios sugebėjo šviesą paversti subtiliu feminizmo pareiškimu. Tokie eksponatai kaip Cepelia ir Fiat – ne tik ženklai kažkada puošę Varšuvos gatves, bet ir svarbūs moterų kūrybos pavyzdžiai. Neono ženklai moterų rankose Varšuvoje tapo meninio išsilaisvinimo ir socialinio teisingumo simboliais. Varšuvos Neono muziejus šiandien siekia atkurti šių kūrėjų vietą istorijoje, įamžindamas jų darbus ir perteikdamas neonisčių kūrybos prasmę bei galią.
Neono muziejaus/galerijos eksponatai, pavyzdžiui, „Žuvėdros Pranašystė“ ir „K.K.O.“ banko neonas, ne tik atspindi praeities estetiką, bet ir neša svarbias kultūrines bei socialines žinutes. Ryški šviesa transformuoja erdvę, esmingai keičia atmosferą, todėl neoniniai eksponatai yra ne tik sovietmečio politikos, komercijos, meno, bet, nors ir paradoksalu, taip pat tylaus protesto - asmeninio, antirežiminio, feministinio - liudytojai.
Neonas Vilniuje
Vaikščiojant neoniniu galerijos labirintu pradėjo darytis įdomus Lietuvos, tiksliau, Vilniaus atvejis. Lyginant Vilniaus ir Varšuvos neono ženklus sovietmečiu galima pastebėti, kad abu miestai naudojo neoną kaip modernizacijos simbolį, tačiau kiekviename mieste jis įgavo skirtingas formas. Varšuvoje neono šviesos simbolizavo nacionalinį optimizmą bei pažangą, Vilniuje jos buvo labiau siejamos su vietiniu kultūriniu gyvenimu.
Žymusis Neringos restorano neono ženklas buvo sukurtas kaip ryškus ir viliojantis šviesos kūrinys, jis taip pat simbolizavo kultūrinės nepriklausomybės išlaikymą. Restoranas, tapęs intelektualų ir menininkų susitikimo vieta, neono ženklą laikė vakarietiškų tendencijų ir laisvės akcentu.
Šviesa sovietmečio Lietuvoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse, buvo glaudžiai susijusi su valstybinės ideologijos sklaida ir miesto aplinkos kontrolės siekiu. Šviesos planavimas buvo traktuojamas kaip būdas sukurti vizualiai patrauklią ir funkcionalią urbanistinę aplinką, kuri skatintų piliečių ideologinį užsidegimą.
Neono ženklai, priešingai nei Vakaruose, kur jie dažnai asocijuojami su vartotojiškumu ir komercija, sovietmečiu turėjo atspindėti valstybinės įstaigų, kultūros namų, teatrų ir panašių objektų svarbą bei tarnauti kaip socialistinės utopijos įgyvendinimo ženklas. Visi neono projektai turėjo gauti valstybinių institucijų patvirtinimą. Tai reiškė, kad kiekvienas dizainas turėjo atitikti griežtus estetinius ir ideologinius standartus.
Sovietmečio Lietuva, kaip ir daugelis to meto sovietinių šalių, susidūrė su technologinėmis ir ekonominėmis kliūtimis. Neono ženklų gamyba ir priežiūra reikalavo specifinių medžiagų ir įrangos, kurios prieinamumas neretai buvo ribotas. Energetikos ištekliai buvo skirstomi pagal griežtą prioritetų sistemą, o neono ženklų šviesa, reikalaujanti didelio energijos kiekio, kėlė papildomų iššūkių, todėl neono šviesų naudojimas miestuose buvo ribojamas ir kontroliuojamas.
Nepaisant minėtų iššūkių, šviesa sovietmečio Lietuvoje turėjo svarbų simbolinį poveikį. Neono šviesos tapo modernios sovietinės visuomenės metafora, siekiančia pabrėžti technologinę ir kultūrinę pažangą. Neono ženklai Vilniuje tapo tam tikru tiltu tarp ideologinių siekių ir kasdienės urbanistinės realybės. Nors sovietiniai neonai pirmiausia tarnavo ideologiniams tikslams, jie Vilniui suteikė unikalų vizualinį identitetą, kuris iki šiol yra vertinamas kaip svarbi kultūrinės ir istorinės atminties dalis.
Apie rožinę revoliuciją ir kitus įkvėpimus
Adamo Alterio knygoje Drunk Tank Pink tyrinėjama, kaip aplinka veikia mūsų elgesį, nuotaikas ir net sveikatą. A. Alteris analizuoja psichologinius ir sociologinius tyrimus, kurie atskleidžia, kad netgi sienų spalvos mūsų namuose gali daryti didelę įtaką mūsų kasdienybei.
Pavyzdžiui, viena Drunk Tank Pink aprašoma studija apie tai, kaip rožinės spalvos kameros ramina agresyvius sulaikytuosius. Šiuo metu ką beskaityčiau, kuo besidomėčiau, jučiom, o kartais ir ne, į galvą peršasi adekvačios ir nebūtinai idėjos, kaip pasiekti taiką, kaip stabdyti karus. Dialogo svarbą suprantu, rūpestį savo vidine taika irgi, bet. Rožinės kontekste negaliu nepasidalinti viena iš neadekvatesnių - o kas, jei visus agresorius nuo galvos iki kojų, nuo sienos iki sienos išdažytume rausvai? Juokas juokais, bet visokių spalvų revoliucijų būta - barbiškos dar nebandėm.
Knygoje pristatomas ir tyrimas apie šviesos poveikį cirkadiniam ritmui, kitaip sakant, kaip šviesa veikia mūsų miegą ir bendrą gerovę. Tokie ir panašūs tyrimai suteikia vertingų įžvalgų, kaip spalvų bei šviesos terapija gali būti naudojama įvairiose aplinkose – nuo darbo vietų iki viešųjų erdvių, pavyzdžiui, muziejų ar galerijų. Neono ženklai ne tik estetiškai patrauklūs, bet ir keičiantys miestovaizdžio prasmę, intelektualiai bei emociškai įtraukūs. Savo patirtimi tvirtinu, kad apsilankymas Varšuvos Neono muziejuje/galerijoje vis dar pilką pavasarį buvo itin įkvepiantis emociškai, kūrybiškai ir, jei atvirai, feministiškai taip pat.
Neonas jau seniai išsiveržė už komercinės reklamos ribų ir tapo svarbiu šiuolaikinio meno ir kultūros aspektu. Šiandien šviesos menas panaudojamas ne tik komunikacijai, bet ir kaip kūrybinės raiškos priemonė, leidžianti menininkams realizuoti asmenines idėjas ir sukurti vizualiai traukiančius, visuomenės diskusijas provokuojančius meno kūrinius. Kviečiu susipažinti su šiuolaikinių neono menininkų darbais paspaudus ant kūrėjų vardų - Claire Fontaine, Bruce Nauman, Tracey Emin - bei linkiu atrasti ir savųjų neoninių įkvėpėjų.
Iki greito,
Galerista