Šokas nebeveikia. Menininko misija - visatos harmonija
Stovime ant naujos kultūrinės eros slenksčio? Liudo Truikio paroda, idiotiškas idealizmas, provokacinė estetika.
Labas. Jei seki mano užrašus (notes), žinai, kad praėjusį sekmadienį, kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį, galėjai nemokamai lankytis Lietuvos muziejuose ir galerijose. Tikslų sąrašą [kuriuose] palieku čia, gal pravers lapkričio pabaigai.
Pastaraisiais mėnesiais gerokai užsisėdėjau prie kompo, toks pats likimas gręsia dar bent kelis mėnesius. Kadangi nebuvau spėjusi apžiūrėti spalio viduryje M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune atidarytos Liudo Truikio parodos Menas yra auka Kosmoso lygsvarai (tai citata iš kūrėjo užrašų! Kokio grožio, ane?), sekmadienis pasirodė puiki – ir paskutinė iki žiemos, nes muziejus mėnesiui užsidaro – proga pakilti nuo ekrano. Švelniai tariant, nepasigailėjau.
Galbūt kauniečiams labiau girdėtas, tačiau, manau, nepelnytai nuvertintas scenografas ir dailininkas Liudas Truikys buvo ekscentriška asmenybė bei visai nekuklus menininkas. Esu bendravusi su nemažai įvairių sričių menininkų, tačiau iš nė vieno kol kas dar neteko išgirsti, kad jo/s misija būtų užtikrinti pasaulio harmoniją. Tokį darbelį užsikrauti sau ant pečių ir ganėtinai arogantiškas, ir pagarbos vertas veiksmas. Drįstum?
Taigi taigi, kol rūpinamės asmeniniu ar, daugių daugiausiai, šeiminiu susiharmonizavimu, yra matančių plačiau. Atrodo, globaliomis misijomis dažniau užimti (ar taip deklaruojantys) religiniai veikėjai, gerieji pasaulio turčiai ir nevispročiai, todėl neretai panašūs užmojai paprastam mirtingajam skamba idiotiškai idealistiškai. Hm, religinio veikėjo kailyje lyg ir teko pabūvoti, praturtėti dar nespėjau, bet – noriu tikėti – būčiau tų gerųjų turčių gretose, dėl visprotystės klausimas svarstytinas. Žodžiu, nesu tikra kodėl, bet prisipažįstu – jaučiuosi apžavėta L. Truikio menininko misijos suvokimo.
Paroda, kurią nuo gruodžio pradžios iki vasario vidurio nuoširdžiai rekomenduoju aplankyti, pradedama įspūdingu 6x3 metrų dydžio darbu Apaštalai. Beje, šis tarpukariu sukurtas triptikas 75 metus buvo laikytas dingusiu ir tik pernai atrastas Kauno benediktinių vienuolyno bažnyčios (tos, kuriai ir buvo kurtas) palėpėje. Jau spėtas restauruoti pirmąkart eksponuojamas viešai. Šis triptikas – tai ir įžanga į parodą, ir, sakyčiau, jos mistinė santrauka.
L. Truikys kūrė scenografijas – nuo scenos dekoracijų iki kostiumų – operoms ir dramoms, tapė freskas (žymiausia Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Šančiuose Angelai), kūrė kitus religinio, kartais ezoterinio turinio paveikslus bei vitražus. Viską galima pamatyti parodoje, todėl nesiplėsiu, analizėmis neužsiimsiu.
Galbūt tik svarbu žinoti, kad menininkas išsiskyrė švariu, rafinuotu, bizantišką primenančiu stiliumi, vienas iš jo įkvėpimo šaltinių buvo ezoteriniai XIX-XX a. sandūros mokymai, jis pats vadintas tarpukarinio Kauno legenda bei kitų to meto kūrėjų laikytas tikru influenceriu.
Po Truikio ilgu stikliniu muziejaus koridoriumi traukdama reguliariai Čiurlionio dozei mąsčiau, kad šie du kūrėjai turi išties daug panašumų. Abu modernistai, abu meną matė kaip priemonę sujungti žmones su kosmosu, su paslėptais pasaulio dėsniais.
Čiurlionis savo tapyboje dažnai vaizdavo sapnines, kosmines vizijas, Truikys, būdamas scenografu ir užsiėmęs bažnyčių puošyba, siekė panašaus tikslo – sujungti žiūrovą/tikintįjį su aukštesnėmis jėgomis per meninę patirtį. Visa Truikio kūrybos filosofija apie meną kaip auką kosmoso pusiausvyrai ir Čiurlionio vizijos bei ezoteriniai vaizdiniai demonstruoja glaudžius kultūrinius, simbolinius, teminius menininkų saitus.
Pamenu matytus vaizdus iš neseniai Paryžiuje atidarytos (atvira net iki 2025 m. vasaros) James Turrell parodos. Amerikietis šviesos ir erdvės instaliacijų kūrėjas savo darbais siekia perteikti, jo žodžiais tariant, vidinio pabudimo patirtį. Tokie kaip Roden Crater kūriniai yra skirti tam, kad žmogus patirtų šviesos ir kosminės erdvės mistiką. Truikio idėja, kurią perskaičiau viename iš darbų aprašymų, apie meną kaip Šviesos šaltinį, galintį apsaugoti pasaulį nuo chaoso, turi daug bendro su Turrell siekiu per meną perteikti šviesą kaip dvasinę, kosminę jėgą. Nors menininkus skiria stilistiniai pasirinkimai, raiškos būdai, net meninės eros, visgi pasaulėžiūros, kuriose menas tarnauja didesniam tikslui – tam tikrai visatos harmonijai – jungia.
Galiu tik spėlioti, kad turbūt dažnas menininkas kuria ne tik saviraiškos, bet ir prasmės paieškų vedinas, visgi taip aiškiai įsivardintas tikslas dovanoti pasauliui šviesą bei harmoniją žymiai per retas.
Kita vertus, šiuolaikinis menas tikrai nebūtinai šviesos ir harmonijos šaltinis, o dažnai net atvirkščiai. Nicolas Bourriaud knygoje Reliacinė estetika teigia, kad šiuolaikinis menas vis labiau susijęs su kasdieniais įvykiais ir socialine sąveika, o ne su transcendencija ar amžinybe. Pasak Bourriaud, „meno kūrinys šiandien yra kaip socialinio tinklo mazgas, momentinis susitikimas ar įvykis“. Šiuolaikinis menas neturi klasikinio, tradiciniu laikomo tikslo, siekiančio transcendentinio ryšio ar dvasinės pusiausvyros – jo esmė yra trumpalaikė, nebūtinai atsižvelgiant į ilgalaikį poveikį. Šis požiūris kontrastuoja su Truikio menine filosofija, kurioje menas turėtų tarnauti kosmoso pusiausvyrai ir būti auka visatos harmonijai. Ką manai apie tokią meno funkciją?
Truikys buvo įsitikinęs, kad menas turi ne tik pasakoti apie šių dienų problemas, bet ir būti įrankiu, galinčiu padėti palaikyti tvarką pasaulyje. Toks požiūris yra aktualus šiuolaikiniame kontekste, kuriame menas dažnai atrodo kaip paviršutiniška priemonė reflektuoti, provokuoti ar šokiruoti be didesnio idėjinio užmojo.
Kai kurie meno kritikai teigia, kad pastaruoju metu šokas ir provokacija mene tapo pernelyg įprasta praktika. Šiuolaikinio meno auditorija vis mažiau reaguoja į tokius kūrinius, nes jie nebėra emociškai paveikūs. Galbūt provokacinė estetika nebeaktuali, o menininkai ir auditorija ieško tvaresnių sprendimų, ilgai laikytų sentimentaliais ar net skystais.
Literatūroje ir filosofijoje vis dažniau grįžtama prie dvasingumo ir prasmės paieškų. Daug šiuolaikinių autorių, mąstytojų pabrėžia žmogaus ryšį su gamta, transcendencija, aukštesnėmis jėgomis. Tai savotiškas atsakas į nihilistinę ir postmodernistinę filosofiją, kuri dažnai palikdavo skaitytojus be aiškios prasmės nuovokos. Pavyzdžiui, istorikas ir filosofas Yuval Noah Harari (Sapiens, Homo Deus autorius) savo knygose kalba apie naujus tikslus, žmogaus ir technologijų sąveiką, o tai dažnai įtraukiama ir į platesnį dvasinį kontekstą, kuris nebūtinai yra religinis, bet labiau susijęs su žmonijos ateitimi, prasmės paieškomis. Šiuolaikinėje literatūroje nesunku pastebėti trendinančias empatijos, bendruomeniškumo temas. Kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama ne individualizmui, bet socialinio ryšio, žmogaus santykio su kitais svarbai. Tai sugrįžimas prie senųjų vertybių, kur menas ir filosofija siekia ne tik šokiruoti, bet ir vienyti, harmonizuoti.
Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja ir įvairūs socialiniai judėjimai prieš „greitąjį gyvenimą“ ir skaitmeninės kultūros sukeliamą informacijos perteklių. Pavyzdžiui, viename iš naujienlaiškių jau rašiau apie Slow Art Movement, kuris skatina lankytojus ne bėgti per galerijas ir kuo daugiau pamatyti, bet skirti laiko keliems pasirinktiems meno kūriniams.
Šiuolaikinis menas prieš maždaug 70 metų prasidėjo kaip griežta reakcija į modernizmo kanonus. Dabar literatūroje, mene ir filosofijoje atsiranda aiškios tendencijos, siekiančios dvasingumo, harmonijos, tikro, technologijomis neapkrauto, gyvenimo patirties. Galbūt tai rodo, kad stovime ant naujos kultūrinės eros slenksčio, kurioje provokacijos ir šokiruojantys socialiniai komentarai taps praeitimi. Visgi nereikėtų pamiršti DI ir su tuo susijusių kol kas absoliučiai nenuspėjamų krypčių. DI revoliucija vyksta kosminiu greičiu, todėl net sunku įsivaizduoti, kur būsime po metų, dvejų ar viso dešimtmečio.
Kokią ateitį įsivaizduoji tu? Ar pastebi vertybių virsmą, o gal apskritai kultūrinės eros – Renesansas, Barokas, Klasicizmas, Romantizmas, Modernizmas ir pan. – bei su jomis susijusi vertybinė švytuoklė jau atgyvenęs konceptas, gal viskas egzistuoja vienu metu šiame sekuliariame pliuralistiniame amžiuje?
P.S. Po praeitu įrašu sulaukiau nemažai įdomių, išsamių komentarų. Užvirusia diskusija nuoširdžiai džiaugiausi ir tebesidžiaugiu – kokie jūs įdomūs ir kokie skirtingi. Ačiū, kad skaitot, ačiū, kad dalinatės mintimis. Kaičiam nuomonių katilą komentaruose ir šįkart!
Iki greito,
Galerista
Šitas tekstas mane labai pradžiugino, tiesiai į širdį :) Kai kurių filosofų teigimu, mes jau perėjome į Metamodernistinį periodą, nes pamatėme, jog posmodernistinis nihilizmas ir sarkazmas veikia depresyviai, nėra "sustainable" ilgalaikėje perspektyvoje. Tikiuosi daugės jaunųjų kūrėjų, kurie orientuosis į universalesnius dalykus, o ne vien šoko terapiją.
Taip pat apsilankiau šioje parodoje muziejų sekmadienį ir likau sužavėta. Smagu matyti, kad ir jūs dalintės savo įspūdžiais, kad ir jums patiko.