Discussion about this post

User's avatar
Tomas Gluosnis Tyla's avatar

Mano požiūris į meną yra, sakykim, anarchistinis, kaip ir, turbūt, mano požiūris į gyvenimą (kadaise rašiau šiek tiek apie tai čia: https://tomasgluosnistyla.substack.com/p/nera-blogu-meno-interpretaciju?utm_source=profile&utm_medium=reader2, skaityti nebūtina) -- meną vartoti, komentuoti ir pajausti teisę turi kiekvienas, net jei ir yra nesusipažinęs su menininko biografija ir darbais. Turėtų būti normalizuotas emocijos pajautimas pamačius meno kūrinį, apie kūrį nieko nenutuoki, kad ir kokia ta emocija bebūtų.

Ar įdomiau yra suprasti meną kai labiau žinai apie ką jis? Galbūt. Man - taip, todėl džiaugiuosi atradęs tavąjį kampelį, kur galiu šio bei to išmokti. Kažkam kitam - galbūt nelabai įdomu kokia čia kryptis ar kada menininkas(-ė) (ar galime sugalvoti gender neutral terminą šitam?), bet tas kažkas kitas gali, be jokių problemų, savo keliais pajusti Stendalio sindromą ar išspausti ašarą, o gal net ir keiksmažodį išspjauti vien tik pamatęs never seen before unknown autoriaus darbą.

Apie sovietinę traumą galėtume kalbėti ilgai ir nuobodžiai, bet manau labai gerai viską surašei. Manau labai svarbu priimti tai kaip mūsų tapatybės dalį ir nebėgti nuo to. Ar galime išgydyti? Labai tikėtina, kad mūsų proanūkiai šį šansą turės. Bet nereikėtų kurti new nordics pasaulio, paremtų išskirtinai materialinėmis vertybėmis, vien tik dėl to, kad negalime priimti fakto, kad kažkada buvome, beveik visi, skurdžiai ir kad tai yra mūsų identiteto dalis. Nors ne, gal "nereikėtų" yra per daug griežtas terminas, nes toks make-believe pasaulis yra tik neigimo stadijos manifestacija, o pagal gedulo stadijų eiliškumą neigimas yra tik pati pirmoji stadija.

Pamedituokime priimdami šią kolektyvinę traumą kaip duotybę, kaip faktą, kuris tiesiog yra - norime to, ar ne - ir jei su laiku išmoksime nevertinti šio etapo mūsų istorijoje kaip "gero" ar "blogo", o tiesiog "buvo", tada jis nebeturės jokios galios prieš mus.

Expand full comment
1 more comment...

No posts