Vilniaus reklamos sopuliai ir kritinė tapkės teorija
Atvirai apie (nu)einamuosius reikalus: švelnumą sau, pritrenktus žiūrovus, sovietmečio desperaciją, +NAUJIENA!
Daugiau nei dešimtmetį gyvenu tarp Vilniaus ir Kauno. Anksčiau juokaudavau, kad reguliarios kelionės traukiniu tai ir kelionės iš vieno gyvenimo į kitą. Anoks čia juokas - ankstyvais metais panašiai ir buvo. Gyvenimai suvienyti, miestai irgi nebeatrodo tokie skirtingi, kelionės traukiniu tebesitęsia.
Paskutinį mėnesio sekmadienį daugumą muziejų (galerijų taip pat) Lietuvoje galima lankyti nemokamai. Pastarasis dėl šv. Velykų buvo perkeltas viena savaite anksčiau - oras puikus, namuose ramu, taigi, išsiruošiau lankyti meno, kuriam vis pritrūkstu laiko savaitės dienomis Vilniuje. Nepraleidau ir naujosios Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene, nors MO nėra įtrauktas į nemokamų muziejų sekmadienio sąrašą. Nepaisant to, ši paroda buvo sau-sa-kim-ša.
Toliau skaitydama(s) sužinok:
Kas sieja ekspertinį kalbėjimą apie meną ir babos tapkę?
Kodėl skauda Vilniaus reklama? Apie sovietmetį ir tapatybę.
Mintys apie šiuos du teminius blokus seniai rezgėsi galvoje, atsikartodavo tai lankomose parodose, tai akademiniuose pokalbiuose. Vis ieškojau išorinio patvirtinimo, kad mano galvojimai, apie kuriuos jau tuoj tuoj, apskritai verti kokio nors dėmesio. Iš panašaus vidinio konflikto, beje, atsirado ir šis Substack’as, kuriame apsisprendžiau, kad a) noriu ir b) turiu teisę dalintis galeriniais patyrimais nebūdama meno kritike ir nepretenduodama ja tapti. Tiesą sakant, dabar savo priklausymą kitiems laukams (dar vis aiškinuosi kokiems tiksliai, o gal aš tiesiog free spirit, cha) laikau stiprybe, tikrai nebe kompleksu.
Sau esu ganėtinai, vieni sakytų, reikli, bet išties, negailestinga. Dažnai atrodo neverta dalintis mintimis, kurios - irgi neretai - visai iškrenta iš vyraujančios viešosios nuomonės ar bent jau jos materialių atspindžių. Ir ne, nesu prieš mainstream’ą. Tiesiog dėl savo jautresnės prigimties, su kuria tebesipažindinu, jaučiu foną, pastebiu detales, o kartais jas pavyksta sujungti ir į kažką…pop-anti-pop. Visgi tikiu savicenzūros būtinybe nuomonių nuomonėlių pasaulyje, todėl bandau objektyviai įsivertinti, tuopat metu mokydamasi švelnumo sau ir savo mintims. Jei bandei, žinai, kad darbas nelengvas. Štai ir dabar bandau sau atsakyti, kokia šios pastraipos prasmė, kita vertus, žinau, kad ji svarbi bent jau man pačiai, prieš pradedant vynioti šį teksto roliadą, o galimai ir tau.
Tą sekmadienį įėjusi į Nacionalinę dailės galeriją (NDG) nuoširdžiai nustebau. Mane pasitiko ne galerijai būdinga tyla ir santūri lankytojų laikysena, bet keisčiausi garsai, dundesiai, krykštavymai ir…klyksmai. Net nesižvalgydama į menus braukiau tiesiai tų garsų link.
Stebėjau Migloko vedamą patyriminę edukaciją, kurioje grupelė NDG lankytojų garsu interpretavo pasirinktus eksponatus, o jų interpretacijos jungėsi į vieną kakofonišką dermę. Ir Leonardo Gutausko Autoportretas, ir Antano Mončio medžio skulptūros, ir modulinė Teodoro Kazimiero Valaičio plastika, ir daugybė kitų eksponatų rado savo unikalų balsą, garsą, autentišką jausenos išraišką. Video matoma patyriminės edukacijos pabaiga, kurios metu dalyviai susėdę kartu balsais išjautė Kazio Varnelio Oktagoną I.
Filosofas Edmundas Husserlis sako, kad meno patyrimas yra tiesioginė sąveika tarp subjekto ir objekto, kurioje kūrinys tik tarpininkas tarp mūsų vidinio pasaulio ir išorinės realybės. Pasak jo, ši sąveika leidžia ne tik žvelgti į save, bet ir atrasti vietą pasaulyje. Antrinu iš asmeninės patirties - kiekvienas apsilankymas galerijoje gali tapti itin asmeniška kelione jausmų, asociacjijų, prisiminimų pasauliais. Galbūt todėl problemiškai žvelgiu į vien meno kritikams ir ekspertams rezervuotą vietą komentuoti meną, o kartais net drįsti juo bjaurėtis ar žavėtis. Viešai.
Žinoma, vertėtų nepamiršti, kad asmeninis patyrimas yra tik nedidelė grynosios meno kritikos dalis. Pirmiausia reikėtų išmanyti kūrinio kontekstą, būti susipažinus su menininko biografija ir šį bei tą nutuokti apie istorinį laikotarpį, vyraujančias ar vyravusias meno kryptis, judėjimus. Tuomet, taikant pasirinktą teorinę prieigą, jau būtų galima pereiti prie formos ir turinio. Išraiškos naujumas, originalumas taip pat svarbus kritikos dėmuo. Maždaug šioje vietoje derėtų įtarpuoti ir asmeninę patirtį, nepernelyg emocingai pakalbėti apie emocinį poveikį. Galiausiai vertėtų apžvelgti platesnį, pageidautina, pasaulinį kritikos kontekstą. Po tokio, duokdie(?), perskaityto ar kitaip permanyto šlioso visa lig tol dar rusenusi žiūroviška smalsatis ir gyvastis jau tikrai bus pritrenkta teorine visažinystės tapke. Pati skaitau meno kritikos tekstus, iš jų mokausi, kartais net randu ne visai pritrenkiančių (tapke). Visgi meno vartotojų auditorija nėra vienalytė, todėl ir būdų kalbėti apie meną turėtų būti įvairių - akademiškų ir lengvų, stuktūruotų ir laisvų, tobulų ir ne.
Tikiu, kad kiekvienas galerijų lankytojas gali atrasti savąjį interpretacijos būdą - ir vėl prisimenu NDG garsinę patirtį. O kas, jeigu būtume laisvi ne tik edukacijų metu? Prancūzų filosofas Gilles Deleuze teigė, kad menas leidžia išreikšti tai, kas nėra tiesiogiai pasiekiama mūsų kasdienybėje, suteikdamas priemones naujais būdais suvokti pasaulį. Sutinku - juk pasivaikščiojimai galerijose toli gražu nėra tik estetinė patirtis. Menas atveria duris į kitokią realybę, kurioje kūriniai tampa portalais į naujus pasaulio ir savęs pažinimo klodus. Taip ir ši galerijų sekmadienio kelionė į Vilnių mane nuvedė kur kas toliau - iki pat [sovietinės] tapatybės permąstymo.
.
NAUJIENA! Nuo šiol kaskart čia rasi galeristos terminą, kuris ne tik supažindins su meno žodynu, bet ir bus nesunkiai praktiškai pritaikomas. Pirmasis šio naujienlaiškio temą atliepiantis galeristos terminas - PERSPEKTYVA.
Perspektyva mene – tai ne tik būdas vaizduoti trimačius objektus dvimačiame paviršiuje, bet terminas dažnai vartojamas ir pristatant asmenines menines patirtis ar žinias. Pavyzdžiui, šiame naujienlaiškyje tau pasakoju apie meną iš savo perspektyvos.
Nors žinių pabaigai paliekamas soft’as (širdį tirpdantis reportažas iš Žirmūnų apie iš medžio ugniagesių iškeltą Pūkį ar kažkur už Didžiosios kinų sienos apsivaikavusią pandą), antrojoje naujienlaiškio dalyje pats rimtumas. Kita vertus, Vilniaus reklama, o tiksliau reakcijos į ją, gal kiek ir primena PTSD kamuojamą katinuką.
Iš to ką matau, girdžiu, skaitau, jaučiu ir suprantu, sovietmetis (manau, ankstesnės okupacijos taip pat) yra didžiulė dar neišterapinta trauma, skausmas, gėda, taip pat ir jaunystė, nostalgija, sąsajos su rusų kalba bei kultūra + visa, kas telpa spektre tarp šių dviejų polių. Nesu tikra, kokiu būdu ir ar išvis tikslinga kalbėti apie sovietmetį, kad tiktų visiems ar bent jau daugumai, ypač karo Ukrainoje kontekste. Bandymų kalbėti pastebiu įvairiausių - nuo magistro temų aptarime (t.y. žmonių jau negyvenusių sovietmečiu) daugumos pasirinkimo nagrinėti būtent to laikmečio niuansus iki, mano atlikto nedidelės imties galerijų sekmadienio tyrimo, kad ~90proc. eksponuojamų parodų apie sovietmetį kalba tiesiogiai arba bent kontekstualiai, štai dar ir Vilniaus reklama. Pasirinkti kalbos būdai skirtingi, tikslinės auditorijos taip pat. Visgi tąkart besibastant po galerijas neapleido teminė tvankuma - dušna ir dar laikraščiais užkamšyti langai.
Ištikusi Vilniaus reklama droniniais vaizdai nedžiugino, bet besipiktinančių prisistatymu vokiečių ir britų tikslinei auditorijai minia man pasirodė saviironijos stokojantys tų pačių reklamoje rodomų bagažinių turgelių lankytojai (c’mon, panašiuose tebesilankom visi). Eureka! Supratau užčiuopusi esminį - tapatybės - momentą.
Iš karto prisiduodu, kad nežinau, ką su tuo momentu daryti - tiesiog bandau apie jį galvoti. Kviečiu ir tave dalintis mintimis komentaruose - gal ką naudingo sumąstysim kartu.
Darau prielaidą, kad sovietmetį laikom tapatybės dalimi, todėl apie jį tiek kalbam, piešiam, studijuojam ir juoktis galimai dėl to sudėtingiau. Nekalbėti tuomet irgi netinka, nes kaipgi ignoruosim patys save. Žodžiu, atrodo, sovietmetis užima svarbią vietą mūsų tapatybės kokteilyje, visai nesvarbu, gyvenome toje sistemoje ar ne, mūsų tėvai ir seneliai tarnavo sistemai ar prieš ją, o kur dar mums nepažįstamos kartos kitų okupacijų kontekste. Nesvarbu ir ką apie sovietmetį manome patys - tai mūsų tapatybės dalis, todėl ją turime (pri)imti, skaityti ir tatai skaitydami permanyti. Bet ar tikrai?
O kas, jei apie sovietmetį galvotume kaip apie neginčijamą traumą, kuri dar per skaudi terapinti, kurią pamatyti objektyviai, dėl visų negandų nebekaltinti, bet suprasti žalą reikia laiko, jėgų ir galbūt net kartų? Būtų žiauriai nepatogu ir gal net nepakeliama. Kur dėtis žmonėms ir gimusiems, ir užaugusiems sovietmečiu, nejaugi didžioji jų gyvenimo dalis tiesiog trauma? Kas tada?
Sovietmečio temų serviravimas didžiuliu mastu įvairiausiuose kontekstuose šiuo metu man panašesnis į desperaciją ar/ir PTSD nei savipratą ar tapatybės paieškas. Juk, pavyzdžiui, būti apsėstam minčių apie savo smurtautoją ex, nuolat apie jį/ją kalbėti, deklaruojant kad ir neva visišką laisvę atrodo kaip tikrų tikriausia priklausomybė. Bet juk buvo gražių momentų ir t.t., ir pan…
Turbūt pripažinti emocinį, kultūrinį ir net fizinį (vienas pavyzdžių - mano vyro [kontekstui - brito] pastebėjimas, kad visos vyresnės nei 50 metų moterys Lietuvoje kažkodėl identiškom šukuosenom) tebepriklausymą sovietmečiui vienas skaudesnių ir reikalingesnių žingsnių. O tada ir minčių bei veiksmų kreipimas kur gaiviau, toliau, plačiau nepakenktų, šimtmečiui kitam. Jei būčiau psichologė, turbūt panašią išeitį ir siūlyčiau, bet nesu. Siūlau vis tiek, o tu jau kaip išmanai.
Iki greito,
Galerista
Mano požiūris į meną yra, sakykim, anarchistinis, kaip ir, turbūt, mano požiūris į gyvenimą (kadaise rašiau šiek tiek apie tai čia: https://tomasgluosnistyla.substack.com/p/nera-blogu-meno-interpretaciju?utm_source=profile&utm_medium=reader2, skaityti nebūtina) -- meną vartoti, komentuoti ir pajausti teisę turi kiekvienas, net jei ir yra nesusipažinęs su menininko biografija ir darbais. Turėtų būti normalizuotas emocijos pajautimas pamačius meno kūrinį, apie kūrį nieko nenutuoki, kad ir kokia ta emocija bebūtų.
Ar įdomiau yra suprasti meną kai labiau žinai apie ką jis? Galbūt. Man - taip, todėl džiaugiuosi atradęs tavąjį kampelį, kur galiu šio bei to išmokti. Kažkam kitam - galbūt nelabai įdomu kokia čia kryptis ar kada menininkas(-ė) (ar galime sugalvoti gender neutral terminą šitam?), bet tas kažkas kitas gali, be jokių problemų, savo keliais pajusti Stendalio sindromą ar išspausti ašarą, o gal net ir keiksmažodį išspjauti vien tik pamatęs never seen before unknown autoriaus darbą.
Apie sovietinę traumą galėtume kalbėti ilgai ir nuobodžiai, bet manau labai gerai viską surašei. Manau labai svarbu priimti tai kaip mūsų tapatybės dalį ir nebėgti nuo to. Ar galime išgydyti? Labai tikėtina, kad mūsų proanūkiai šį šansą turės. Bet nereikėtų kurti new nordics pasaulio, paremtų išskirtinai materialinėmis vertybėmis, vien tik dėl to, kad negalime priimti fakto, kad kažkada buvome, beveik visi, skurdžiai ir kad tai yra mūsų identiteto dalis. Nors ne, gal "nereikėtų" yra per daug griežtas terminas, nes toks make-believe pasaulis yra tik neigimo stadijos manifestacija, o pagal gedulo stadijų eiliškumą neigimas yra tik pati pirmoji stadija.
Pamedituokime priimdami šią kolektyvinę traumą kaip duotybę, kaip faktą, kuris tiesiog yra - norime to, ar ne - ir jei su laiku išmoksime nevertinti šio etapo mūsų istorijoje kaip "gero" ar "blogo", o tiesiog "buvo", tada jis nebeturės jokios galios prieš mus.