Alkanas menininkas: būti ar nebūti?
Apie galimybę monetizuoti kūrybinį procesą socialiniuose tinkluose ir iš to kylančią kritiką
Prieš kelis metus pradėjau mokytis komunikuoti apie darbo procesą. Tai, pasirodo, itin svarbu, o kartais net svarbiau – čia vis dar strugglinu – už galutinį rezultatą. Nesu iki galo įsitikinusi tokios darbo etikos pranašumu, bet bandau priimti susiklosčiusias taisykles. Dažnai atrodo, kad nuolatinė komunikacija apie darbo procesą jį tik trikdo, pertraukia mano dėmesį, kurio, ypač kūrybinėms užduotims, reikia neišblaškyto, net jei ir labai griežtuose laiko rėmuose. Šiandien apie proceso komunikacijos vertę nusprendžiau pamąstyti tau ir, tikiuosi, su tavimi. Nepabėk, komentuok – kalbėkimės.
Ne kartą scrollindama reels‘ų begalybėje pastebėjau kūrybiniu procesu besidalinančius ir, peržiūrų skaičių vertinant, iš to neblogai uždirbančius iliustratorius bei menininkus. Greičiausiai, dėl populiarumo socialiniuose tinkluose kyla ir jų kuriamų produktų vertė, tačiau šiandien labiau apie proceso monetizavimą.
Tradiciniai meno pardavimo būdai, pavyzdžiui, eksponavimas galerijose laukiant stebuklo (*kartą įžengęs turtingas kolekcininkas kniumba ant kelių priešais pradedančio menininko paveiklą ir maldauja jį parduoti už kūrėjo susapnuotą sumą*), dažnai neužtikrina finansinio stabilumo, todėl vis daugiau menininkų naudojasi ne tik virtualia erdve aktyviai pardavinėti kūrinius, bet ir socialinių tinklų pametėta galimybe monetizuoti patį kūrybos procesą.
Charles Bukowski situaciją, kurią bandau apipasakoti, tvirtina patirtimi: „Prisimenu laikus Naujajame Orleane, kai savaitėmis gyvenau valgydamas tik po du penkių centų vertės batonėlius per dieną, kad tik turėčiau laiko rašyti. Tačiau badas, deja, niekaip negerino mano meno, o jam trukdė. Žmogaus siela yra įsišaknijusi skrandyje. Žmogus gali rašyti daug geriau po to, kai suvalgo steiką ir išgeria pintą viskio, nei kad po penkių centų vertės batonėlio. Menininkui neva būtino alkio idėja – tik apgaulė.“ Žinodama kelis p.Bukowski biografinius faktelius, siūlau citatą vertinti kritiškai, visgi, sutik, žaismingai pasakyta.
Kūrinių pardavimas meno galerijose ar net mugėse – tai, kas atrodo kaip menininko svajonė (pakomentuok, skaitanti/s menininke, kokia ji išties) – dažnai tampa tikru išbandymu. Galerinė rinka itin ribota, o konkurencija milžiniška. Net ir pripažintiems menininkams parduoti savo darbus gali būti gana sudėtinga.
Viena ryškiausių šiuolaikinio meno žvaigždžių Beeple pripažinimą ir finansinį stabilumą susikūrė ne vis dar laikomu tradiciniu – pardavimo fiziniame pasaulyje tiesiogiai ar per agentus – būdu, bet dalindamasis savo kūriniais internete. Beeple, kurio tikrasis vardas Mike Winkelmann, daugiau nei dešimtmetį kasdien sukurdavo po naują darbą ir juos publikuodavo socialiniuose tinkluose. Tokiu būdu jis susikūrė lojalių sekėjų bazę, kuri ne tik stebėjo kūrybos evoliuciją, bet tapo ir menininko pajamų šaltiniu. Nesu tikra, ar Beeple nuo pradžios turėjo galutinio projekto Everydays: the First 5000 Days viziją, tačiau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galima daryti išvadą, kad jis atliko ganėtinai revoliucingą veiksmą monetizavęs kūrybinį procesą.
Minėtas Beeple atvejis taip pat atvėrė kelią tokių technologijų kaip NFT panaudojimui apčiuopiamai kūrėjo naudai, monetizuojant ir skaitmeninius kūrinius. Tai pavyzdys kaip skaitmeninio meno ir kūrybos proceso sinergija gali sukurti kurį laiką pasaulį be žado palikusį finansinį proveržį.
Socialiniai tinklai ir platformos kaip „Patreon“, „Ko-fi“ ir pan. menininkams siūlo kurti tiesioginį santykį su auditorija ir gauti piniginę naudą mainais į išskirtinę prieigą prie kūrybos proceso, sekėjai/remėjai įgalinami žvilgtelėti pro rakto skylutę, praskleisti menininkes/us gaubiantį paslapties šydą. Virtualioje erdvėje rodomi eskizai, trumpos pamokos, kūrybos užkulisiai ar net autoriaus kasdienybė, suteikianti auditorijai galimybę stebėti, kaip vystosi meno kūrinys nuo idėjos iki galutinio rezultato.
Pavyzdžiui, menininkas David Shrigley Instagram platformoje dalinasi eskizais, vizualiomis idėjomis, pritraukdamas ir meno mėgėjus, ir rimtesnius lauko atstovus, kurie pasirengę mokėti už unikalius kūrinius. Taip Shrigley išlošia ne tik finansiškai, bet tampa aktualesnis ir sulaukia palaikymo iš lojalios įsitraukusios auditorijos, vertinančios ne tik galutinį produktą, bet ir visą jo kūrybinį kelią.
Kanadietis menininkas Robertas Gennas kartą yra pasakęs, kad „būti alkanu menininku yra priimtina 20-ies, tampa įtartina 40-ies ir itin problemiška 60-ies.“ Kūrybos proceso monetizavimas yra vienas iš būdų, kuris gali menininkams padėti išvengti pasenusių stereotipų ir užtikrinti, kad jų kūryba taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, taip apsisaugant nuo perdegimo dėl visai širdžiai nemielų darbų darbelių pardėse, kavinėse, skambučių centruose, bankuose ar ofisuose.
Kūrybos, kaip ir daugelio kitų darbų, procesas šiandien jau yra tapęs svarbiu galutinio rezultato vertės elementu. Iliustratorė Loish, sukaupusi įspūdingą sekėjų bazę „Patreon“ platformoje, dalijasi ne tik galutiniais darbais, bet ir pamokomis, eskizais, net idėjų generavimo procesu. Žinomas menininkas Takashi Murakami pasitelkia socialinius tinklus ne tik savo menui publikuoti, bet ir bendradarbystėms su pasauliniais prekių ženklais, tokiais kaip „Louis Vuitton“, kas ženkliai padidina jau ir taip pasaulinį pripažinimą, galimai atveria naujus auditorijos segmentus ir, žinoma, pildo pajamas. Murakami įrašai socialiniuose tinkluose atskleidžia darbų užkulisius, įgalina sekėjus jaustis kūrybos proceso dalimi ir padeda populiarinti kūrinius dar prieš jiems pasirodant.
Vis dėlto tradicinės (akademinės) meno institucijos dažnai gana ribotai ar bent jau atsargiai vertina bet kokius meno pardavimo būdus ir marketingą. Nors tokios institucijos pabrėžia kūrybos proceso vertę, jos retai skatina menininkus parduoti savo darbus ar mokytis, kaip juos efektyviai pristatyti rinkoje. Tai skaudi ir pasauliniu mastu aktuali problema – deja, daugybė talentų lieka nepastebėti, talentingieji ar tiesiog kuriantys žmonės (čia kaip ir privalau daryti skirtį, nors neabejoju nei vienų, nei kitų tiesiogine nauda pasauliui) negali vystyti savo potencialo ir užsidirbti pragyvenimui iš kasdienės veiklos. Nejautrus ir švaistūniškas požiūris. Manau, kiekviena/s save laikantis menininke/u, turi teisę būti matoma/s ir galėti gyventi iš kūrybos. Juk atlyginimai mokami ne tik geriausiems, pastebėtiems ir įvertintiems gydytojams, mokytojams, policininkams ar žurnalistams. Atlygį už darbą – ne tik už rezultatus, bet už patį procesą, už laiką – gauna visi. Kodėl menininkės/o laikas turėtų būti nuvertinamas?
Kita vertus, menininkė/as visų pirma pati/s turėtų vertinti savo laiką, įgūdžius ir pastangas, aktyviai ieškoti monetizacijos būdų, nelaukdama/s patvirtinimo ar postūmio iš akademinės meno bendruomenės, ekspertų ar valdžios. Šiuolaikinė technologijų ir socialinių tinklų era kūrėjams tiesiog ant lėkštutės serviruoja galimybę apeiti įprastus meno pasaulio barjerus ir tiesiogiai pasiekti auditoriją bei gauti jų visokeriopą paramą.
Būtina ir kritiškai žvelgti į dabartinę situaciją, siekiant išvengti galimai kylančių vertybinių (pavyzdžiui, autentikos prarasties) pavojų. Meno kritikas Jerry Saltz argumentuoja prieš kūrybinio proceso demonstravimą neva tokiu būdu nelieka mistinio paslapties elemento, o menininkas gali pradėti labiau orientuotis į išorinius veiksnius (auditoriją) nei skirti laiką giliai turinio/koncepto pajautai. Kyla klausimas, kiek menininkai iš tikrųjų gali išlaikyti savo kūrybinę nepriklausomybę, kai socialiniai tinklai ir jų algoritmai reikalauja nuolatinio dėmesio ir labai specifinio įsitraukimo. Galbūt verta apsvarstyti, o kas, jei menininkai, norėdami pritraukti auditoriją, pradės orientuotis labiau į populiaru nei tikra ar artima. Žvelgiant kritiškai, kūryba gali tapti nebe asmeniniu, autentišku ieškojimu, bet priemone patenkinti auditorijos lūkesčius ir socialinių tinklų reikalavimus. Rašau tarsi tai būtų tik teorinė prielaida, tačiau ir praktiškai pastebiu tokias tendencijas.
Kavinės šiais laikais privalo turėti instragramiškus kampelius, knygos – soc. tinklų vertus viršelius, meno rinka irgi neišvengia spaudimo kurti telefono kameros ir patiktukų spaudaliojimus renkančius kūrinius. Toks vizualinis naivumas gali skatinti intelektualinių ir emocinių dimensijų nykimą mene bei darkart kelti autentikos klausimą, kuris ypatingai svarbus šiuo jau gausaus ir vis gausėjančio dirbtinio intelekto derliaus metu. Kita vertus, menininkai kaip Shepard Fairey bei Ai Weiwei siūlo ir kitą išeitį – pripraukti auditoriją ne tik kuriamu menu, bet ir, pavyzdžiui, politiniais pareiškimais, kurie atriša jiems rankas, nuima spaudimą nuo jų kaip kūrėjų pataikauti auditorijai. Save pozicionuodami ir politiškai sumaitina kūrybą nebūtinai dėl jos sekantiems žmonėms. Šiuo atveju, politinę poziciją turbūt būtų galima keisti ir kita aiškiai bei aktualiai transliuojama žinute.
Greičiausiai neapsiriksiu teigdama, kad šiuolaikiniai menininkai turi daugiau galimybių nei bet kada anksčiau ne tik kurti, bet ir gyventi iš savo kūrybos. Kūrybos proceso monetizavimas ir dalinimasis juo su auditorija yra vienas iš būdų, suteikiantis ne tik socialinį pripažinimą, palaikymą, bet ir finansinę galią. Be to, galimai atveriantis naujas erdves saviraiškai.
Vis dėlto būtina apsvarstyti, ar kūrybos proceso viešinimas ir orientacija į socialinius tinklus t.y. auditoriją neveda į paviršutiniškumą, autentikos bei meno paslapties praradimą. Kaip, tavo manymu, kūrybos proceso rodymas socialiniuose tinkluose keičia meno lauką ir jo ateitį? Kviečiu dalintis mintimis komentaruose. Nujaučiu įdomios diskusijos potencialą.
Iki greito,
Galerista
Šiais laikais socialinė medija kūrybininkams yra būtinybė ir neretai tampa vienu pagrindinių sėkmės veiksnių. Nesvarbu, kaip ją naudosite:
a) galutiniam rezultatui parodyti pardavimo tikslais;
b) proceso įamžinimui;
c) savo katės demonstravimui;
d) patarimais (tips'ais) pasidalinti.
Asmeniškai vis tiek manau, kad mūsų veiksmuose visada egzistuoja krislas autentiškumo: vieni žmonės rodo mažai, o kiti – daug, priklausomai nuo jų asmenybės. Be to, tai puiki praktika atsikratyti kuklumo ir baimės rodytis prieš kitus žmones (baimė gali tapti rimtu stabdžiu kūrybinėje karjeroje).
Labai įdomu buvo paskaityti! Galiu tik dėl rašytojų savo nuomonę pasakyti, jau esu apie tai viename komentare užsiminusi: man kažkaip nebebūna įdomu skaityti knygas tų rašytojų, kurie skleidžia daug apie save ir savo kasdienybę socialiniuose tinkluose. Nesuvokiau dar, kodėl man taip, bet nebelieka lyg rašymo paslapties, man kažkodėl norisi nieko geriau nežinoti apie autoriaus gyvenimą, kad istorija tikėčiau ir ja nuoširdžiai pagyvenčiau, kol skaitau. Skamba keistai, bet kol kas yra taip: arba nesidomiu autoriaus gyvenimu, arba neskaitau jo knygų. Šiaip labai džiaugiuosi, kad vis lengviau menininkams pasiekti savo auditoriją, bet tikrai nežinau, ar toji auditorija susiformuoja apie menininką, ar jis kažkaip taikosi prie savo gerbėjų, bet visgi labiau tikiu pirmuoju variantu - kad kūrėjas nepraranda savo tapatybės. O ar verta tiek laiko investuoti į sklaidą soc tinkluose - turbūt taip, jei yra atgalinis finansinis ryšys. Bet tai turbūt irgi individualus sprendimas. Lauksiu kitų komentarų šia įdomia tema.