Perdozavę ekranais
Praktinis „brainrot“ panaudojimo gidas kūrybiniam blokui nuimti
Labas. Praeitame naujienlaiškyje užsiminiau, kad norėčiau padovanoti kvietimus į šį savaitgalį vyksiančią šiuolaikinio meno mugę ArtVilnius’24. Ačiū prenumeratoriams, kurių norai su maniškiais sutapo. Po du kvietimus nusprendžiau padovanoti visiems šią savaitę pasidalinusiems bent vienu iš mano tekstų:
, @Ausra Vinciuviene, ir ! Praneškit, jei ką praleidau. Su kiekvienu susisieksiu ir asmenine žinute. Už galimybę pakviesti prenumeratorius meno dėkoju mugės rengėjams.
Mielas žmogau, kad tu žinotum, kiek valandų jau sėdžiu prie tuščio Word’o lapo. Įvairiausiais išradingiausiai būdais prokrastinuoju, galutinai susigraužus nudirbu būtiniausius darbus ir vėl žiopsau į tą patį balto lapo langą ekrane. Vis pasvajoju apie valandinį atlyginimą – įveikti kūrybinį bloką kainuoja laiko, jėgų ir įgūdžių, be to, tai irgi yra kūrybos proceso dalis. Nuvertinama ir kartais esminė dalis, barjeras, kurio nekuriančiam nei pastebėti, nei peržengti taip niekad gali ir neprisireikti. Privilegija to pavadinti nedrįsčiau, bet galimybė skamba įtikinamiau. Ne tik galimybė tą bloką įveikus kažką sukurti, bet galimybė, pavyzdžiui, atsigręžti į savo pastarojo laiko gyvenimo būdą, iš esmės – į save. Iš žurnalistinio, akademinio, kūrybinio rašymo patirties esu pastebėjusi, kad blokas man dažniausiai įsimeta perkrautais laikotarpiais.
Ši savaitė buvo grūste prigrūsta akademine rašliava ir intensyviu smegenų sukimu, dėl ko būta ir neišmiegotų naktų, o kur dar visi kasdieniai reikalai. Įtemptesnė savaitė šiuo mano gyvenimo etapu reiškia saujom slenkančius plaukus, pilką razynkinę veido odą, kraujosruvas akyse, galvą rūke ir…kad aplink vieni idiotai. Nieko turbūt nebestebinanti būsena, kurią dažnai bandau slopinti ne mažindama apkrovas, bet atvirkščiai – malonindamasi kosminiu kiekiu skrolinamo turinio. Zombyno kronikos.
21-nerių įstojau į vienuolyną. Nors tai atskira istorija, dabar ji iškyla dėl tuomečių jaunatviškai ir religiškai maksimalistinių minčių higienos praktikų, itin aiškaus gyvenimo būdo įtakos savijautai – pomirtinei turbūt irgi – suvokimo, tylaus gyvenimo su misija troškimo. Įspūdinga prisiminti tuometinę savo pokemoninio final form lygmens dvasinę ir fizinę discipliną, kuri atrodė savaime supratamas ar net būtinas elementas pasirinktam būdui gyventi. Tarp vienuolinio kelio ir kūryba užsiimančio žmogaus gyvenimo matau daug sąsajų. Pavyzdžiui, abiems būtina disciplina. Jos laikantis gali bent jau kuriam laikui atsitolinti nuo blaškančio pasaulio ir pilnai – kūnu, dvasia bei protu – atsiduoti misijai. Gal kada ryšiuosi daugiau parašyti apie praktikas, kurias, manau, vertėtų adaptuoti ir pasaulietiškomis misijomis užimtų žmonių gyvenimams, bet apie vieną jų privalau papasakoti jau šįkart.
Stebėti, kuo maitini savo akis, ausis ir protą. Kuo maitini, tą ir turi. Vartojamo maisto sąsaja su sveikata, ilgaamžiškumu ir bendra gyvenimo kokybe dažno įtikinėti nebereikia. Deja, apie vartojamą turinį, jo kiekius ir sau dar įrodinėju kasdien. Kartais pačiais netikėčiausiais būdais.
Anądien baisingai užsitriggerinau, negalėjau nustoti galvoti apie matytą vaizdą. Pakeliui iš dukters darželio prasilenkiau su moterimi, vežimėlyje vežusia gal 2-3 mėnesių kūdikį. Tokiais atvejais stengiuosi pagauti neseniai mama tapusios (nesvarbu, pirmą, antrą ar n-tąjį kartą) moters žvilgsnį ir telepatiškai perduoti palaikymo žinutę. Puikiai pamenu, koks nelengvas tas etapas ir kaip palaikančių žvilgsnių iš kitų mamų reikėjo man. Lopšyje ant šono gulintis kokonas su čiulptuku burnoje žiūri mirgančią animaciją telefono ekrane – spėju, knirzė dėl nepakeisto pamperso, iš alkio ar dėmesio stygiaus. Nebeknirzia. Tokio amžiaus kūdikiai vos pradeda skirti kai kurias spalvas ir apskritai gebėti akimis sekti judančius objektus, tokius kaip kambaryje judantis mamos ar tėčio siluetas. Vaizdas lopšyje mane visiškai išmušė iš vėžių. Tiesą sakant, neradau nei vietos mintyse smerkti vaiko mamos, man tiesiog buvo gaila kūdikio ir skaudu dėl esamos situacijos.
Pasak mano kažkada skaitytų tyrimų, vidutinis vaikas prie ekranų Lietuvoje praleidžia po kelias valandas per dieną, o tai jau neatsiejama kasdieninė veikla, rutinos dalis. Nesu prieš ekranus nusistačiusi supermamytė, nemanau, kad vienas kitas filmukas savom kojom paeinančiam vaikui ar kompiuterinis žaidimas paaugliui sugadins gyvenimą, gal tik kiek konservatyvesnės nuomonės laikausi telefonų atžvilgiu. Visgi aksesyvus ekranų naudojimas yra sveikos fizinės ir psichologinės raidos grėsmė – seniai nustatyta sąsaja su miego ir dėmesio sutrikimais, socialinių įgūdžių stoka, emociniu susvetimėjimu. Ekranai tampa skaitmeniniu filtru, keičiančiu suvokimą apie supantį pasaulį. Kūdikiams šie pokyčiai ypač pavojingi, nes jie dar tik mokosi atpažinti save, emocijas, aplinką, tėvų kūnus, o pakišti ekranai slopina elementariausius vystymosi procesus.
Šiuo metu vaikų ir paauglių žiūrimiausias yra brainrot stiliaus turinys. Tai absurdiškas, beprasmis, sensoriniu požiūriu intensyvus, labiausiai paplitęs tokiuose socialiniuose tinkluose kaip „TikTok“ ir „YouTube“. Šio tipo vaizdo įrašai, tokie kaip Skibidi Toilet ar corecore tipo, serviruoja vaizdų ir garsų mišinį, kuris veikia be aiškios loginės struktūros ar prasmės. Tokie vaizdo įrašai išsiskiria greita kaita, fragmentiškumu ir dažnai hiperbolizuotomis absurdiškomis situacijomis, kurios peržengia įprastas vaizduojamų dalykų ribas. Momentiškai pramoginis turinys vis labiau įtraukia ir vaikus, ir suaugusius. Dėl aukšto sensorinės stimuliacijos lygio brainrot turinys sukelia vadinamąjį „informacinį perdegimą“ – paprastesnės ar lėtesnės veiklos tampa nebepakeliamos.
Šiuolaikinis menas jau seniai tyrinėja informacijos ir vaizdų perteklių, o brainrot turinys yra šios tendencijos išraiška populiariojoje kultūroje. Kanadietis menininkas Jon Rafman naudoja skaitmeninius koliažus, komentuojančius informacinį chaosą ir technologinį perteklių. Jo kūriniai dažnai susideda iš populiarių internetinių vaizdų, kompiuterinių žaidimų ir kitų skaitmeninių šaltinių, kurie kartu sukuria naują virtualią tikrovę.
Kino kūrėjas ir rašytojas vokiečių menininkas Hito Steyerl daugiausia dėmesio skiria žiniasklaidos, technologijų ir vaizdų cirkuliacijos vaidmeniui skaitmeninio natyvizmo (kai technologijos yra duotybė nuo gimimo, natūrali situacija) eroje. Menininkas kuria instaliacijas, kuriose kinas siejamas su architektūrinės aplinkos konstravimu. Estetiniu požiūriu jo kūriniai vėlgi primena brainrot turinį.
Iki spalio 6d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje dar gali apsilankyti Rūtės Merk parodoje „Pažadai“, apie kurią jau trumpai rašiau Vilniaus galerijų savaitgalio naujienlaiškyje. Menininkė taip pat naudoja skaitmeninių koliažų estetiką, išplaukusių lyg dirbtiniu intelektu sugeneruotų veidų, kūnų vizualiką. Ši estetika primena brainrot turinį, kuriame chaotiški vaizdai ir beprasmiai fragmentai susilieja į sensorinį triukšmą. Šiuolaikinis menas tyrinėja pertekliaus problemą, o brainrot turinys gali būti suprantamas kaip tokio pertekliaus kultūrinis produktas.
Viena įdomesnių diskusijų yra apie tai, ar ši skaitmeninio turinio rūšis gali būti laikoma šiuolaikinio meno forma. Iš pirmo žvilgsnio, tai tiesiog pramoginis turinys, tačiau pasigilinus galima atrasti ir tam tikrų meno bruožų. Brainrot turinys ne tik perteikia chaotišką informacijos srautą, bet savo absurdizmu lyg ir turėtų potencialo skatinti mąstyti, pavyzdžiui, apie priklausomybę nuo ekranų ir nebesukontroliuojamą dopamino buzz’ą. Pirminis šokas po Skibidi Toilet peržiūros būtent tokias mintis man ir sukėlė. Pasidalink savosiomis, jei nuspręsi nauju būdu palydyti smegenų ląsteles.
Galbūt brainrot turinys yra tam tikra šiuolaikinio gyvenimo refleksija – jis veikia kaip vizualinis triukšmas, kuriuo savanoriškai patys apsisupam, ieškodami greito ir efektyvaus pabėgimo. Taigi, nors toks turinys gali atrodyti absurdiškas ir paviršutiniškas, jis įkvepia šiuolaikinius menininkus, veikia panašiais estetiniais principais kaip ir pripažinti meno darbai ir gali būti interpretuojamas kaip laikmečio aktualijų refleksija. Kviečiu komentaruose pasidalint, ar brainrot turintys, tavo nuomone, galėtų būti laikomas skaitmeninio pasaulio menine išraiška?
Jei atvirai, visai neplanuotai šis tekstas pasirašė kiek brainrot’iniu – nuo kūdikio lopšio enterteinment’o per vienuolines praktikas iki meno – stiliumi, bet tokia turbūt šįkart kaina įveikto prieš akis gerokai per ilgai tysojusio balto lapo.
Iki greito,
Galerista
Palauk, vienuolynas?! Darosi vis įdomiau kas tu esi iš tikrųjų🫣
Wow, thank you very much, nice to have some unexpected plans for this weekend!