Vilniaus galerijų savaitgalis 2024: Baltijos trianalė ir ką verta aplankyti rugsėjį

|+PRIEDAS auginantiems vaikus|

Labas! Dėkui, kad prenumeruoji ir skaitai. Gera matyti kasdien augančią auditoriją – vertinu ir priimu tai kaip pasitikėjimo ženklą.

Čia erdvė laisvai mėgautis menu ir gyvenimu, nebūtinai visada viską iki galo suprantant. Taip irgi galima.

Kviečiu dalintis mintimis komentaruose ir jaustis kaip namie arba ten, kur būti norisi. Kiek daug visko šiandien turiu tau papasakoti! Kavos?

Iš Rūtės Merk parodos Pažadai (NDG)

O gal matcha latte?

Iš Rūtės Merk parodos Pažadai (NDG)

Panašiai ir aš šilto gėrimo puodeliu pradėjau kelionę traukiniu iš Kauno į Vilniaus galerijų savaitgalį. Tiesą sakant, vis dar atsigaudinėju po Venecijos bienalės masinių parodų ir renginių, ieškau meno kamerinėse erdvėse ir už galerijų ribų, ypač kai šitaip gražiai rudenėja. Visgi negalėjau praleisti sezono pradžia laikomo Vilniaus galerijų savaitgalio ir vienos reikšmingiausių šiuolaikinio meno parodos Šiaurės Europoje atidarymo.

Skubėjau tiesiai į šią liepą po renovacijos duris atvėrusį Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Norėjau ir apžiūrėti atnaujintą pastatą, kuris mano bakalauro metais t.y. dar prieš MO muziejaus erą, buvo tikra šiuolaikinio meno meka, ir patirti ilgiausią trianalės atidarymo renginį, >15 val. trunkantį Toine Horvers performansą „Rolling 1“. Nieko apie jį nežinojau, todėl nustebau, kad su programa kartu gali pasiimti ir ausų kištukų porą.

Vos įžengus į ŠMC suėmė irzulys dėl – matyt kad – pusiau baigto renovacijos proceso su baisiniu ventiliacinės sistemos garsu. Greitai praeisiu, galvojau, bet irzulys ne slopo, o tik didėjo su judant Didžiosios salės link vis garsėjančiu triukšmu. Tik pamačiusi eilę išsirikiavusių būgnininkų supratau, kad tai ne joks ventiliacinės sitemos sutrikimas, o performansas, į kurį ir skubėjau.

Archyvinis kadras iš pirmąkart atliekamo Rolling 1, de Appel, Amsterdamas, 1986. Nuotrauka: Lex van Lith

„Mano skulptūra – tai žmogus, tam tikrą laiko tarpą judantis ir gyvenantis visu pajėgumu ir taip pažabojantis laiką.“ – Toine Horvers.

ŠMC Didžiojoje salėje vienoje eilėje buvo išdėstyti aštuoni soliniai būgnai. 5.30 val. auštant susirinko dvi pamainos būgnininkų. Jutiklis matavo saulės šviesos ryškumą ties salės lubomis. Ekrane buvo transliuojami šių matavimų duomenys būgnininkams nurodę, kokiu stiprumu groti iki 20.55 val., kai salę apgaubia sutemos. 15 valandų ir 25 minutes nepertraukiamai skambėjęs būgnų garsas buvo proporcingas salės apšviestumui.

Performansas ŠMC Didžiojoje salėje

Lyginant archyvinį kadrą su mano darytomis nuotraukomis šeštadienį akivaizdūs keli skirtumai – ŠMC performanse mažiau būgnininkų ir tai, kad atlikėjai stovi ne žiūrėdami vienas į kitą, tačiau priešingomis kryptimis. Kadangi ši Baltijos trienalė pavadinta Ta pati diena, lyginti, kaip ji menininko akimis atrodė 1986m. Amsterdame ir 2024m. Vilniuje, natūralu ir galbūt netgi būtina.

Fizinis kūnų pozicionavimas iš įprasto dialogo veidas į veidą formato į lietuvių kalba lengvai perskaitomas metaforas tokias kaip žiūrėjimas skirtingomis kryptimis ir savo būgno mušimas (labiau pastebimas dėl ryškesnės kūnų skirties) liudija apie esminius realybės tada ir dabar, ten ir čia skirtumus.

Pokyčius interpretavau kaip menininko pastabas apie dialogą, atotrūkį, tačiau išlikusią savo būgno mušimo t.y. vertybių, požiūrio, pozicijos raiškos būtinybę. Sumažintas dalyvių skaičius pasirodė taip pat svarbi detalė šiandienos kontekste. Kita vertus, dalyviams atsivėrus auditorijai esmingai pakito performanso būdu kuriamo pokalbio dinamika. Žiūrovai nebėra tik triukšmo, liekančio nuo uždaro būgnininkų pokalbio, sugertukai, tačiau tampa visaverčiais dalyviais su teise atsakyti ir teise į tylą.

Šviesa, jos intensyvumas – stichiškos, nuo dalyvių nepriklausančios aplinkybės. Ekrano, transliuojančio šviesos pokytį, metafora pasirodė gana tiesioginė, įkūnijanti šiuolaikines medijas.

Taip šį kūrinį išgirdau aš, tačiau būtų labai įdomu, jei pasiūlytum kitokį žvilgsnį. Gal matei performansą savomis akimis, o gal turi nesusijusių įžvalgų – laukiu tavo apsireiškimo komentare.

Beje, kuratoriai parodą pavadino Ta pati diena įkvėpti 1984 m. Niujorke sukurto graikų poeto R. W. Emersono to paties pavadinimo eilėraščio. Lyrinis intarpas.

15-oji Baltijos trianalė vyks iki sausio 12d. Nuo rugsėjo pabaigos prasidės edukacinė programa, kurią sudarys ekskursijos, dirbtuvės bei užsiėmimai tikslinėms grupėms, kaip antai senjorams, autizmo spektro sutrikimą ar klausos negalią turintiems žmonėms. <3

Savo dieną Vilniuje baigiau vakariniu kanadiečių choreografės ir atlikėjos Danos Michel performansu PRETZEL DI AQUA. Oficialiame pristatyme rašoma, kad improvizacijos techniką Dana Michel pasitelkė kaip įrankį, padedantį orientuotis dabarties akimirkoje ir supančioje aplinkoje. Tiesą sakant, likau nesupratusi nei performanso tikslo, nei žinutės (nebent žiūrovus paskandinti visiškoje akimirkos beprasmybėje. Sad.), o ypač mąsliai – susiraukusių gilią prasmę bandančių įžvelgti meno ekspertų. Ačiū tiems, kurie aplink nuoširdžiai dūsavo man per gilu, einam gal jau ir suteikė vilties, kad ne viskas taip jau beprasmiška, o aplink ne vien Menas iš didžiosios M. Būtent šis neišmanėliškas balsas yra mano naujienlaiškio esmė ir prasmė. Jei skaitai, tai turbūt prijauti ir tu, cha.

Iš Danos Michel performanso PRETZEL DI AQUA

Tarp šių dviejų performansų dar aplankiau Vilniaus dailės akademijos galeriją, Nacionalinę dailės galeriją ir Radvilų rūmų muziejų. Net nebandysiu visko sutalpinti čia, bet keliais įspūdžiais ir rekomendacijomis rudeniui dar pasidalinsiu.

Radvilų rūmų dailės muziejus

Bent trys zuikiai vienu šūviu. Zuikių skaičių, iš tiesų, pamečiau – kai kuriose parodose lankiausi anksčiau ir jas aprašiau viename iš balandžio naujienlaiškių. Šviežesnės ir vertos tavo rudens:

1. Andy Sweet. Ten, kur nesibaigia vasara. (iki spalio 13d.) – šviesi, amerikoniška, su daug paplūdimio ir daug laimingų žmonių. Įtraukiančiai sukonstruota, informatyvi ir tiesiog skani paroda, kurią nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti debesuotą rudens dieną.

   

   Andy Sweet. Ten, kur nesibaigia vasara.

2. Pakui Hardware. Tolimas rūpestis. (iki gruodžio 1d.) – dueto, šių metų Venecijos bienalėje atstovaujančio Lietuvą, kūrinys. Atmosferiška, estetiškai maloni, vizualiai net per sterili instaliacija primena ligoninės ar operacinės patalpą. Įkurdinta istoriniuose Radvilų rūmuose ji ir rezonuoja, ir tuopat metu kontrastuoja su architektūra. Čia žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – keičia technologijos.

   Instaliacijoje gvildenamos opios neoliberalių sveikatos priežiūros sistemų prieinamumo nepasiturinčioms, atokiau gyvenančioms ar marginalizuotoms grupėms problemos. Virtualiosios rūpybos technologijos pristatomos kaip galimas sprendimas ir galimybė sistemai remti labiausiai pažeidžiamus asmenis, pasitelkiant technologinę slaugą. 

   

   Pakui Hardware. Tolimas rūpestis.

3. Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Iki kada šią ekspoziciją gali pamatyti informacijos neradau, bet iš kolekcijos masto suprantu, kad ji dar tikrai užsibus. Ir ne be reikalo. Dažniausiai rašau apie šiuolaikinį meną, jį rekomenduoju, bet šįkart ir klasikos pipiriukas. Nedaugžodžiausiu – šią parodą tiesiog turi pamatyti.

   Ekspozicijoje pristatoma vertingiausia muziejinio rinkinio dalis, aprėpianti Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos įvairių tapybos mokyklų ir žanrų kūrinius. Kartu su nežinomų ar dar neidentifikuotų autorių paveikslais eksponuojami įspūdingi Bartholomaeaus Sprangerio, Cornelio van Haarlemo, Salvatoro Rosaʼos, Lodovicoʼo Carracciʼio, Giuseppeʼės Mariaʼos Crespiʼio, Meinderto Hobbemaʼos, Antonioʼaus Bellucciʼio  ir kitų plačiai žinomų Vakarų Europos meistrų kūriniai.

Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių.

Nacionalinė dailės galerija

1. Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX-XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto. (iki spalio 13d.) – netikėta, gausi, kultūriškai edukuojanti ir, žinoma, estetiškai maloninanti. Didelio formato eksponatai ir aiškiai suskirstytos trys (gražuolių, pamėklių ir samurajų) + dar viena (N-16) erdvės – šioks toks žemėlapis, neleidžiantis paklysti širmomis atskirtose svetimo miesto gatvelėse.

   Tai istorinė-panoraminė paroda – vienas iš nedaugelio mėginimų (o Lietuvoje – pirmasis) muziejaus erdvėje kartu parodyti ir atskleisti tarpusavio sąsajas to, kas įprastai nebūdavo ir dažnai net ir šiandien nėra rodoma kartu: ukijo-ė atspaudus, istorines karikatūras giga, erotines šiungos knygeles, komercinius plakatus hikifuda, prieškario ir pokario komiksus mangas, vaikiško žaidimo menko korteles, animės filmų ir kompiuterinių žaidimų plakatus, garsios kosmetikos kompanijos "Shiseido" produktų reklaminius videoklipus, animuotą istorinę kabukio užuolaidą, garsių animės filmų ištraukas ir visa tai reflektuojančius, kartais ironizuojančius ir kvestionuojančius japonų šiuolaikinio meno.

   

   

   Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX-XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto.

   Turiu silpnybę scenografijai. Štai tokį parodos scenografijos aprašymą radau žvelgdama į ekspoziciją iš viršaus, paliktą nelabai matomoje vietoje, atrodo, specialiai tokiems pamišėliams kaip aš. Absoliučiai išsilydžiau radusi detalesnį scenografijos aprašą, o perskaičiusi, kad paroda sukonstruota norint sukurti miestą (kas tikrai ir pavyko!), japonišką urbanistinį peizažą su įvairiausiomis būdingomis detalėmis, mano širdis ėmė ir negrįžtamai apsalo. Tame japoniškame mieste pasivaikščioti dar gali visą mėnesį!

   

   Scenografijos aprašas

2. Rūtė Merk. Pažadai. (iki spalio 6d.) – nedidelė, bet instagrammable, vizualiai įdomi ir atspindinti šiuolaikines realijas paroda. Autorė ieško atsakymų, kaip naujosios technologijos keičia kūnus bei svarsto, kokios senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus.

   Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Tirpstančios, miglotos, nesufokusuotos, keistai nejaukios fonų abstrakcijos skirtos tarsi ne žmogaus, o mašinos akiai. Paroda kviečia mąstyti ne tik apie tai, ką, bet ir kaip matome ekranų saulių šviesoje. 

   

   Rūtė Merk. Pažadai

Užrašuose jau dalinausi kvietimu šiai savaitei. Šįkart veiksmas Kaune. Tarpdisciplininio meno festivalis „JA FEST 2024“. Pilna festivalio programa čia.

Jau šiandien (antradienį) 18val. turėsi išskirtinę galimybę patekti ne tik į jau amžinybę renovacija besidangstančią Mykolo Žilinsko dailės galeriją (Nepriklausomybės a. 12), bet ir šiuolaikinio tarpdisciplininio meno parodos atidarymą. Susitinkam!

PRIEDAS [galerinės patirtys vaikams rugsėjo mėnesį]