Verti dėmesio meno renginiai – ko ieškoti, kaip atpažinti
*Sukurtas dalintis* įrašas apie vidinį kritiką ir kontrolės paleidimo praktiką
Labas. Šiuo metu vyksta sunkiai (jei) aprėpiama galybė meno renginių. Žinau, kad ir be mano rekomendacijų rasi kelią į labiausiai dominančius, bet, jei kartas nuo karto norėtum sužinoti, kas smagaus vyksta šiuolaikinio meno lauke, prenumeruok. Kiekvieną antradienį prenumeratoriams siunčiu naujienlaiškius ir pridedu bent po vieną vertą dėmesio pasiūlymą.
Tik be panikos, nieko gyvybiškai svarbaus nepraleisi net ir pasirinkusi/ęs gulinėti ant sofos vietoj IŠSKIRTINIO, VIENINTELIO, GYVENIMĄ KEIČIANČIO ir visaip kitaip BŪTINO aplankyti renginio. Nenukonkuruojami dabar gamtos reginiai, spalvos (apie jas rašiau pirmame rudens naujienlaiškyje), besikeičiantys peizažai, ramūs pasivaikščiojimai miške ar mieste, o visa kita kaip nors. Tikiu, per sezoną ir viena aplankyta paroda gali labiau keisti rudenį, o gal net gyvenimą, nei kasdienis meno vartojimas bėgte, bandymas atsiliepti į visus marketinginius šaukinius. Ir visgi kaip surasti tą vieną ar kelias tavo laiko vertas parodas ar reikšmingesnius renginius, kaip atsirinkti, kuria mano rekomendacija kliautis, o kuri tau galimai nesuveiks? Svarbiausia žinoti, ko ieškai.
Sąrašas, ko galima ieškoti, begalinis – tinka visi atsakymo variantai. Nuo estetinės patirties, įkvėpimo kūrybai ar kasdienybei iki bendros veiklos su draugais, saviedukacijos ir pan. Šįkart apie vieną iš galimų atsakymų, kurį ne taip seniai atradau pati. Jaučiu, bus naudingiau ir tau nei skaityti dar vienos parodos, kurią praleidai ar nė neketini lankyti, apžvalgą.
Apie neigiamus komentarus socialiniuose tinkluose, heito kultūrą ir panašius nuomonės reiškimo būdus kalbama daug. Tikriausiai todėl nebestebina įžvalgos, kad tai apibūdina ne reiškinį ar asmenį, kuriam komentarai skirti, tačiau patį sakantį ar rašantį. Visgi suprasti visa ne influencerių ar globaliu, o asmeniniu lygmeniu šiek tiek sudėtingiau.
Neseniai iš artimo žmogaus gavau ilgą išsamią mane kritikuojančią žinutę. Ji itin nenustebino, nes nebuvo niekuo išskirtinė, vienetinė ar nauja to ir gražaus, ir sudėtingo santykio kontekste. Visgi kaskart prireikia ne tik laiko, bet ir pastangų, tam tikrų minčių akrobatikos triukų nepriimti kritikos dūrių, pamatyti veidrodiniu principu siųstus pranešimus t.y. pastebėti vidinį siuntėjo dialogą, su kuriuo nebūtinai esu susijusi. Ne visada akrobatika padeda žodžių ar veiksmų nepriimti asmeniškai, bet tikrai atveria naujus savęs pažinimo kelius.
Būtų įdomu, jei pasidalintum, kaip praktiškai atskiri pagrįstą kritiką tau ir kitų žmonių transliuojamus vidinius dialogus.
Jau tuoj paaiškinsiu, kodėl apie tai šiandien apskritai kalbu ir kaip visa susiję su menu. Disclamer’is – labai tiesiogiai!
Praeitos savaitės naujienlaiškyje rašiau apie stebėtą performansą. Suraukti meno ekspertų antakiai, bandant suprasti minios stebimos performerės vaikščiojimą iš kampo į kampą, rodės tikrų tikriausia parodija, o šnabždesiai per gilu ir kas čia vyksta rezonavo su mano vidiniu dialogu. Šiuolaikinis menas dažnai verčia jaustis nejaukiai. Tokiu atveju lengviausia apibendrintai bambėti, koks prastas ir menkavertis gali būti šiuolaikinis menas arba nuolankiai prisiskirti prie absurdo teatro meno ekspertų trupės ir susitaikyti su gilių kaktos raukšlių neišvengiamybe. Apie pastarąją opciją ką pasakyti neturiu, nes nežinau, kas per freak’as savo noru rinktųsi perteklinį veido vagotumą, čiūr ne. Šiandien apie tai, ką vidinis dialogas stebint meną pasakoja apie mus pačius. Dažnai, kaip turbūt gali nuspėti, tai visai nesusiję su menu, jo verte ar prasme.
Kviečiu skaityti iki galo, nes – svarbių svarbiausia – sužinosi, kaip gali labiau pamilti save, keisti savivoką į pozityvesnę meno pagalba!
Pono vidinio kritiko pristatinėti turbūt nereikia. Tai vertinančios ir teisiančios mūsų veiksmus mintys, kurios ypač suaktyvėja atsidūrus nepatogiose nekasdieniškose situacijose. Dėl to, kartais nesuprantamas šiuolaikinis menas irgi gali tapti vidinio kritiko sustiprėjimo katalizatoriumi. Teisiantis vidinis balsas greitas sėti abejonę ne tik mūsų gebėjimu interpretuoti meną, bet ir saviverte apskritai. Kodėl tu to nesupranti? Ar esi pakankamai protinga/s? ir pan.
Susan David knygoje „Emotional Agility“ pabrėžia, kad noras jaustis protingais ir kompetentingais yra prigimtinis. Šiuolaikinis menas – puikus pavyzdys, kaip, nuolat vertindamas suvokimo gebėjimus, vidinis kritikas gali slopinti norą tyrinėti. Nesupratimas meta iššūkį įgimtam poreikiui, todėl vidinis kritikas, ribodamas patirtis, neleisdamas laisvai pažinti pasaulio, siekia mus apsaugoti nuo galimo diskomforto.
Visgi menas atviras interpretacijoms ir dažnai neturi vienos apibrėžtos reikšmės, todėl kyla klausimas, ar apskritai meną reikia suprasti. Ellen Winner knygoje „How Art Works“ analizuoja, kokius smegenų centrus stimuliuoja meno vartojimas. Pasirodo, ne tik atsakingus už logiką, suvokimą, bet ir tuos, kurie susiję su emocijomis bei jų raiška. Tokiu atveju menas tampa patyrimu, o ne uždaviniu, kurį reikia išspręsti.
Meno patirtis be aiškaus supratimo gali tapti darbo įrankiu vidinio kritiko įtakai mažinti, padėti išsilaisvinti nuo poreikio viską suprasti ir kontroliuoti. Donald Winnicott savo teorijoje apie kūrybinį patyrimą pažymi, kad menas – tai veidrodis, atspindintis mūsų vidinį pasaulį su visais nesaugumais ir abejonėmis. Ne iki galo suprantamas kūrinys yra GALIMYBĖ pastebėti ir akis į akį susidurti su vidinėmis baimėmis.
Remiantis kūrybiškumo psichologija, pasitikėjimas savimi stiprėja, kai leidžiame sau klysti ir susidurti su nežinomybe. Mihaly Csikszentmihalyi teorijoje apie srauto (flow) būseną pastebi, kad kūrybinis procesas ar, šiuo atveju, kūrybinis patyrimas, pavyzdžiui, galerijų lankymas ir kitoks meno vartojimas efektyviausias (sunaudojama mažiausiai resursų geriausiam rezultatui pasiekti. Rezultatu galime laikyti ir asmeninį tobulėjimą arba konkrečiau – vidinio dialogo perversmą į pozityvų) tada, kai žmogus leidžia sau įsitraukti į veiklą be baimės būti vertinamas. Nebūtinai išoriškai, bet ir savęs paties vertinamas ar net teisiamas. Taigi, menas, o ypač tas, kurio nesuprantame, yra kvietimas tyrinėti, ką reiškia būti pažeidžiamu ir kaip, atleidus kontrolės vadeles, iš tikrųjų pasitikėti savimi.
Nuo šiol ir sau, ir tau linkiu lankantis šiuolaikinio meno galerijose, stebint performansus ar žvelgiant į iš atliekų sukonstruotas instaliacijas būti bent truputį labiau sąmoningiems, galvotai rinktis, kaip reaguoti: leisti vidiniam kritikui mus valdyti ar pabandyti mėgautis patirtimi be išankstinių lūkesčių.
Bandydama tiesiogiai atsakyti į savo pačios iškeltą klausimą, kaip pasirinkti dėmesio vertą renginį, kviečiu rinktis nepatogius, nesuprantamus, išskirtinius meno įvykius ar bent jau parodoje daugiau laiko praleisti prie tų eksponatų, kurių verte ar reikšme abejoji, kurie erzina ir kojos pačios juos lenkia. Šiuolaikinis menas nėra vien estetinė ar socialinė patirtis, bet dažnai ir nemenkas iššūkis mūsų vidiniam pasauliui bei paranki priemonė jį ugdyti.
Beje, kai užrašuose pasidalinau džiaugsmu po tikrai siurrelaus renginio, kuriame paskutinis Jono Meko filmas „Requiem“ buvo rodomas LNOBT orkestrui su choru ir solistais atliekant tokio paties pavadinimo Džuzepės Verdžio operą, sulaukiau apgailestavimo dėl nežinojimo. Vienas įdomesnių ir reikšmingesnių renginių Lietuvos šiuolaikinio meno lauke. Kartą toks projektas įgyvendintas Niujorke, praėjusią savaitę Vilniuje.
Miela/s, raginu prenumeruoti ir bent jau sezono metu (rudenį-žiemą) neapleisti šio savaitinio skaitinio – būsi informuota/s apie visus didžiausius svarbiausius renginius ir reginius. Kol kas siūlau pasirūpinti bilietais į ArtVilnius’24 meno mugę. Galbūt norėtum konkurso bilietams į svarbiausią vizualiųjų menų Baltijos šalyse renginį laimėti?
Kokios šviesios ir šiltos rudens dienos sugrįžo dar mūsų padžiuginti. Ačiū, kad skaitai, ačiū už tavo laiką – gera čia susitikti.
Iki greito,
Galerista
Mano patirtyje pagrįsta kritika turi du bruožus:
1. Gylį - lendama į detales, piešiamos paralelės, keliami klausimai, ieškoma atsakymų.
2. Pristatymo būdą, kuris yra nuasmenintas, kitaip tariant kai kritikuojantis kritikuoja kūrinį, planą, idėja, ne asmenį.
Nepagrįsta kritika dažniausiai yra labai abstrakti (“nu čia kažkokia šiza”, “čia tai modernus menas, supratai ką nors pats?”), pasyviai agresyvi (“čia tik mano nuomonė, bet man tai nepatiko :)”, “kam čia tie angliški žodžiai, lietuviškai nemoki? :)” - ta klasikinė šypsenėlė būtina, nes panaikina visą negatyvą kuris buvo išakytas prieš tai), ad hominem ir persmelkta pykčio.
Ir vis dar apgailestauju!
O šiaip, būtinai, galvojau, pakomentuosiu. Nežinau, ar tiek neįsiskaičiau į kitus, ar kiti buvo kitokie, bet šitam tekste tiek tavęs, kaip žmogaus, jautėsi. “CTA” sakinių, intarpų palaukti parinkimai, paskaityti, subscribinti - drąsūs, organiškai drąsūs, kur skaitai ir jauti, kad rašantysis tiki savo kūryba. Ir kaip pataikyta su pasiūlymu kur eiti, nes einu, dabar kaip tik renkuosi ir, manau, kad prisiminsiu ką čia parašei, kai nueisiu. Nuoširdžiai- labai fainas įrašas!